Leiskite vaikui pykti, liūdėti ir bijoti

Kai vaikui rieda ašaros kaip pupos, dažnai pasakome: neverk! Kai pyksta, sakome: „nepyk". Ar gerai elgiamės tramdydami vaiko jausmus?

   Svarbu ne tik protas, bet ir emocijos

Gebėjimas jausti, jausmus įvardinti ir išreikšti yra vadinamas emociniu intelektu arba raštingumu. Gyvenime yra svarbūs ne tik protiniai sugebėjimai, mokėjimas abstrakčiai mąstyti, analizuoti, bet ir jausti. Mokslininkai atliko daugybę studijų, kuriomis įrodė, kad vaikai, kurie iš prigimties pasižymi aukštu emociniu intelektu, skiriasi nuo bendraamžių. Jie lengviau bendrauja, greičiau užmezga pažintis. Kodėl? Nes jaučia ne tik savo pačių, bet ir kitų emocijas. Jeigu šios savybės nėra slopinamos, jie būna itin aukšto emocinio intelekto. Nors emocinis intelektas yra ir prigimtinis, jį taip pat galima ugdyti.

Jausmų mokosi namuose

Jausmus galima ugdyti ir lavinti nuo pat kūdikystės. Jeigu tėvai savo jausmus išreiškia, pavyzdžiui, ne tik parodo, kad pyksta, bet ir pasako: „aš pykstu", „liūdžiu", „džiaugiuosi", vaikas tai girdėdamas taip pat mokosi įvardinti jausmus. Tačiau mūsų vartotojiškoje visuomenėje dažniausiai jausmai ir emocijos yra nustumiami į antrą planą, o žmogus tampa tarsi įrankis, skirtas tik tam, kad ką nors nuveiktų (bejausmis).

Nepamirškime, kad emocijos padeda prisitaikyti prie aplinkos, reaguoti į viduje kylantį skausmą, tvarkytis su pykčiu. Jeigu, pavyzdžiui, suprantame, kad kažkas mums yra negerai, bet šiuo metu neturime sau laiko, nes reikia dar daug darbų nuveikti, ir dėl to vidinį skausmą nuslopiname, jis niekur nedingsta. Ateis laikas, kai jis smogs su kaupu kokia nors fizine liga.

Labai svarbu mokėti jausti, jausmus atpažinti, įvardinti bei išreikšti tarpusavio santykiuose. Bet jeigu žmogus nejaučia, kas su juo vyksta, žino, kad kažkas vyksta, bet neįsivaizduoja, kas, niekada nesugebės su kitu žmogumi užmegzti artimo ryšio. O juk kiekvienas turi įgimtą poreikį artimai bendrauti bent su vienu žmogumi.

Jausmų prigimtis

Jeigu žmogus nuolatos slopina jausmus, nejaučia nei pasitenkinimo, nei gyvenimo džiaugsmo. Gyvena kaip robotas. Emocijas mums suteikė pati gamta ir visos jos turi savo funkcijas.

Pyktis. Pagrindinė jo funkcija iki šiol yra gynybinė. Mes supykstame, kai kas nors peržengia mūsų pačių nustatytas ribas, kai yra pažeidžiamos mūsų vertybės. Kai žmonės sako, kad norėtų niekada nepykti, jie nesuvokia, kad pyktis savaime nėra blogas dalykas. Tai tėra įspėjimas, kad reikia ko nors imtis, ką nors daryti. Negi perspėjimas yra blogai? Ne, tiesiog į pyktį reikia išmokti reaguoti kaip į raudoną lemputę ir jau vadovaujantis ne emocijomis, o protu, ieškoti priežasties, kodėl supykome ir priimti atitinkamus sprendimus, kaip elgtis toliau.

Baimė. Pagrindinė jos funkcija yra apsaugoti. Jeigu kyla kokia nors reali arba įsivaizduojama grėsmė, mes išsigąstame, neretai taip save apsaugome nuo nelaimės. Tarkim, jeigu stovime prie aukšto skardžio, nenukrentame žemyn, nes bijome per arti prieiti. (Dažniausiai labai arti prieina paaugliai, bet jiems būdinga save išbandyti ir nugalėti baimę, bet suaugęs žmogus arba mažas vaikas per arti neprieis).

Liūdesys. Liūdime ko nors netekę, su kuo nors išsiskyrę ir t.t. Liūdesys priverčia pasitraukti į save, pabūti vienu du su savo mintimis. Taip tarsi išsilaižome savo žaizdas. Todėl ir sakome, apie pavyzdžiui, artimo netekusį žmogų, kad reikia jam duoti laiko išliūdėti.

Džiaugsmas. Labai atvira emocija, skirta tam, kad savo susijaudinimu, pakylėjimu pasidalintume su kitais. Ko gero, labai nedaug kas pats vienas iš džiaugsmo šokinėja ir ploja delnais. Džiaugsmo funkcija yra apjungti, suvienyti, dalintis laime su kitais.

Kiekviena emocija turi savo funkciją ir bandymas tai neigti ar slopinti nieko gera nesuteiks. Atsisakę emocijų, atsisakome dalies savęs. Negalime nupjauti jų tarsi nudžiūvusios medžio šakos ir numesti į šalį. Slopinamos emocijos pamažu „ardo" ir alina organizmą. Tad mokykime savo vaikus atpažinti emocijas ir su jomis susigyventi.

Parengė mokyklos psichologė Laima Radavičienė

Parengta pagal psichoterapeutės RūtosBačiulytės medžiagą.