Auginkime vaikus su meile
Vaiko tikslas – kurti ir ugdyti savo individualybę. Tačiau tai įmanoma tik gyvenant tarp kitų žmonių. Kiekvieno vaiko gyvenime svarbiausia – šeima, kurioje jis gimsta ir kuri padeda vaiko asmenybės pamatus. Mūsų vaikų vertybės ir nuostatos svarbiausiais gyvenimo klausimais formuojasi šeimoje. Vertybės – tai gairės, kuriomis vėliau vaikas vadovaujasi savo gyvenime. Tai lyg silpnai matančiam akiniai ar sunkiai vaikščiojančiam ramentai.
Šeimos vertybės ir taisyklės yra tas pagrindas, kurį jausdami po kojomis vaikai, vėliau darys svarbius pasirinkimus. Todėl aiškus vertybių perdavimas jiems yra svarbi pagalba, padėsianti suvokti savo identitetą ir atsispirti bendraamžių spaudimui. To, ką mes perduosime augančiam vaikui, iš jo jau neatimsi. Perduotos žinios išlieka ilgam. Įskiepytos elgesio normos, kurių mes išmokome savo pavyzdžiu, užvaldo vaiko sąmonę amžiams, o įdiegta vertybių sistema išlieka visam gyvenimui.
Šeimos įtaka vaiko asmenybės formavimuisi labai didelė. Auklėjimo pagrindas – meilė ir pagarba vaikui. Tie, kurie vis dar tiki, kad fizinės bausmės, šiurkštūs žodžiai, užgaulus elgesys paskatins vaiką tapti geresniu žmogumi, - labai klysta. Mes turime mokyti savo elgesiu. Jei norime, kad vaikas išmoktų pagarbos, pirmiausia patys turime ją rodyti, jei norime, kad vaikas suprastų ramybės svarbą, patys turime nurimti. Vaikui meilės reikia lygiai taip pat kaip maisto, drabužių ir namų. Mylėkit. Mylėkit dabar, kol vaikas šalia, kol jis laukia, - nėra tinkamesnio meto. Savais unikaliais būdais dosniai dalykitės meile su savo vaiku.
Ką reiškia auklėjimas, paremtas Meilės kalba? Ar tai gerumas, stiprybė, pagarba, džiaugsmas, noras išklausyti, padėti, patarti nesiekiant vaiko paversti savo nuosavybe? Taip tokio auklėjimo esmė – visi šie dalykai, kartu paimti ir sujungti besąlygiškos meilės galia.
Mes, tėvai, turime nustatyti naudingus, sveikus apribojimus ir suteikti savo vaikui geranorišką pagalbą. Vaikas, kuriam rodome meilę, jaučiasi saugus ir vertinamas. Taip jis ugdosi savivertę. Savivertė ir yra vaiko asmenybės stuburas.
Augindami vaikus su meile mes padėsime harmoningai augti savo vaikų sieloms.
Parengė progimnazijos psichologė Laima Radavičienė, pagal: Vilmos Mažeikienės knygą “Kai augti sunku”.
Atvirųjų klausimų svarba
„Mokykitės iš vakarykštės dienos, gyvenkite šiandiena ir tikėkitės rytojaus.
Svarbiausia – nesiliauti klausinėti.“
Albert Einstein
Dažnai tenka girdėti, kad mes mažiau bendraujame su vaikais, nes daug dirbame, mokomės, esame pavargę nuo savų kasdienių rūpesčių. Tačiau bendravimas yra labai svarbi mūsų gyvenimo dalis. Labai svarbu sukurti gerą, artimą ryši su vaikais. Norėdami padėti jiems sveikai ir saugiai augti, pirmiausia turime juos išklausyti.
Norint užmegzti prasmingą abipusį ryšį su vaikais, gali prireikti įdėti nemažai pastangų. Čia mums pravers atvirieji klausimai. Atvirieji klausimai – tai tokie klausimai, kurie savaime reikalauja išsamesnio atsakymo nei „taip“ ar „ne“. Šie klausimai padeda sužadinti vaikų mąstymą ir pradėti įdomų bei prasmingą pokalbį. Atsakydami į atviruosius klausimus, vaikai gali nustebinti įvairiais netikėtais ar neįprastais atsakymais, tai leis mums geriau suprasti, ką vaikas galvoja, kaip jis jaučia. Pačiam vaikui padės geriau pažinti savo mintis, jausmus bei aplinkinį pasaulį.
Atvirieji klausimai bendraujant gali padėti ir tėvams mokytis drauge su vaikais. Užduodant atviruosius klausimus ir stengiantis išsamiai į juos atsakyti, žadinamas kūrybiškumas, vaizduotė, mokomasi logiškai reikšti mintis, daryti išvadas. Visa tai – reikšmingi kritinio mąstymo gebėjimai, kuriuos gali ugdytis tiek vaikai, tiek suaugusieji. Su atvirųjų klausimų pagalba užmegztas pokalbis gali tapti tikru abipusiu dialogu, kuriame ir vaikai, ir tėvai mokysis naujų dalykų bei geriau pažins vieni kitus. Be to, atvirieji klausimai padeda vaikams lavinti kalbos ir pasakojimo įgūdžius, nes norint atsakyti į klausimą pradžioje reikia pačiam suformuluoti mintis. Šitaip vaikai gali pažinti naujus būdvardžius ir prieveiksmius, kurie padės išsamiau apibūdinti įvairius daiktus ar įvykius, skirtingus žmones, jų elgesį. Laisvai reiškiant mintis ir ieškant naujų žodžių plečiamas vaiko žodynas bei gebėjimas pasakoti, formuluoti mintis. O su šiais sunkumais dažnai susiduria mūsų vaikai mokykloje.
Atvirieji klausimai padeda vaikams mokytis spręsti problemas. Šie klausimai neturi teisingų ar klaidingų atsakymų, tačiau kiekvienu atveju vaikas skatinamas pats atrasti ir išreikšti tinkamiausią atsakymą. Kiekvienas klausimas tampa tam tikru mažu „iššūkiu“, kurį vaikas turi savarankiškai išspręsti, sugalvoti išsamų ir prasmingą atsakymą. Būtent toks mąstymo procesas būdingas sprendžiant ir kitas problemas, taigi ugdant šiuos gebėjimus nuo mažens sėkmingai ugdomi mąstymo įgūdžiai, kurių vėliau prireiks savarankiškai sprendžiant gyvenimo kelyje sutiktus klausimus ir uždavinius.
Atvirieji klausimai pradedami klausiamaisiais žodeliais „kas?“, „ko?“, „kam?“ „ką?“, „kuo?“ „kur?“, „kada?“, „kaip?“, „kodėl?“, „koks / kokia?“ ir kt.
Atvirųjų klausimų pavyzdžiai:
Kas? Kas tau labiausiai patiko? Kas šiandien mokykloje buvo įdomiausia?
Ko? Ko šiandien išmokai? Ko labiausiai nemėgsti?
Kam? Kam šiandien prireikė daugiausia pastangų?
Ką? Ką šiandien veikėte per pamoką? Ką geriausiai atsimeni? Ką įdomaus išmokai?
Kuo? Kuo labiausiai pasitiki? Su kuo šiandien daugiausia bendravai?
Kur? Kur lankėtės per ekskursiją? Kur tau buvo linksmiausia?
Kada? Kada nusprendei ... ?
Kodėl? Kodėl tau patinka ši muzika? Kodėl pasirinkai tokias spalvas piešinyje?
Kaip? Kaip į tavo darbą reagavo mokytoja (-s)? Kaip elgėsi kiti?
Koks / kokia? Koks žaidimas / pamoka tau labiausiai patiko?
Užduodant atviruosius klausimus labai svarbu skirti vaikui pakankamai laiko į juos atsakyti. Neverta tikėtis, kad vaikai tuoj pat išsamiai atsakys į pateiktą klausimą. Mąstymui reikia laiko, taigi uždavus atvirojo tipo klausimą svarbu vaiko neskubinti, palaukti, kol vaikas sugalvos, kaip į jį atsakyti. Šitaip pokalbyje gali atsirasti neįprastų tylos pauzių, tačiau nereikėtų jų bijoti. Jei vaikui sunku atsakyti į jūsų pateiktą klausimą, galite padėti atsakyti užduodami tolesnius tikslinančius klausimus. Pavyzdžiui, jei paklaustas: „Kas šiandien buvo įdomiausia mokykloje?“ vaikas atsainiai ar nedrąsiai atšauna: „Nežinau!“, tuomet galite paklausti konkrečiau: „Ką šiandien veikei per dailės pamoką? Ko mokėtės per matematiką?“
Svarbiausia, kad pokalbis su vaiku nebūtų vien apklausa informacijai surinkti. Reikia turėti omenyje, jog pokalbis – tai dialogas, kuriame abi pusės bendrauja lygiavertiškai, vyksta informacijos, nuotaikų, emocijų, įspūdžių mainai. Jei vaikas ir toliau vengia atsakyti į jūsų pateikiamus klausimus arba atsako labai siaurai, galite jam pagelbėti pasidalydami įspūdžiais ar įvykiais, kuriuos tądien patyrėte patys. Papasakokite apie savo dieną, kaip šiandien jaučiatės, ką įdomaus pamatėte ar nuveikėte. Šitaip parodysite tinkamą atviro bendravimo pavyzdį ir paskatinsite vaiką pasidalyti savo mintimis.
Turiningų pokalbių su savo vaikais Jums, gerbiami tėveliai, nori palinkėti progimnazijos psichologė L. Radavičienė.
Be nerimo pradėkime naujus mokslo metus
Vėl rugsėjis sugražino vaikus į mokyklas, tad karu padėkime jiems adaptuotis. Visai nesvarbu ar tai pirmieji mokslo metai, ar jau kelinti, vėl viskas tarsi iš naujo, viskas tarsi nuo pradžių. Naujus mokslo metus pristatykime vaikams kaip naują baltą popieriaus lapą, naujas galimybes, naujas žinias ir patirtis. Vaikams nereikia priminti buvusių jų nesėkmių, jie ir patys puikiai prisimena. Nereikia jų lyginti su kitais. Geriau kalbėkime su jais apie pažangą, kurią jie padarė per vienerius metus. Kartokime savo vaikams, kad tikime jų pažanga ir ateinančiais mokslo metais. Jeigu įprasime džiaugtis mažyčiais vaikų asmeniniais pasiekimais, jie tai pajaus ir prisipildys pasitikėjimu savimi.
Ypatingai pirmaisiais adaptacijos mėnesiais mokykloje svarbu rasti kuo daugiau laiko pabendrauti su savo vaikais. Sudarykime nevaržomą galimybę vaikams pasidalinti savo emocijomis bei patirtimi mokykloje. Tik nuoširdūs pokalbiai ir pasidalinimas savo asmenine patirtimi, prisiminimais iš vaikystės padeda vaikams normalizuoti savo savijautą.
Pasistenkime akcentuoti pozityvius dalykus apie mokyklą. Kalbėdami su vaikais atkreipkime dėmesį į dalykus, kurie jų laukia mokykloje. Tai juk ne tik naujos žinios, bet ir pasiilgti draugai, mėgstami mokytojai, kitokios pamokos, įdomios patirtys būreliuose, dar nepatirtos edukacinės ar sporto išvykos, ekskursijos, daugybė kitų renginių ir nuotykių.
Tad drauge su vaiku aptarkime naują dienotvarkę, kartu suplanuokime, kada vaikas eis miegoti, kada jis kelsis, prausis, mankštinsis, valgys ir pan,? Kokiu laiku atliks savo pareigas (lovos klojimas, kambario tvarkymas, pagalba tėvams buityje ir pan.)? Kada vaikas ruoš namų darbus, o kada jis ilsėsis? Kada vyks jo edukacinė veikla (knygų skaitymas, sportas, rašymas ar piešimas, spalvinimas ir kt.)? Kada bus laikas skirtas sau ir savo maloniai veiklai (įvairiems stalo ar lauko žaidimams, bendravimui su draugais ir pan,)? Kartu sudarykime ne tik naują dienotvarke bet ir taisykles, kurių visi laikysimės.
Nepamirškime svajoti, mylėti, ieškoti, nebijokime suklysti ir vėl pradėti iš naujo. Tegul bendras darbas ir pastangos sukuria erdvę pažinimui, ieškojimui ir tikslų įgyvendinimui. Su naujais mokslo metais.
Progimnazijos psichologė Laima Radavičienė.