Kaip tinkamai pagirti savo vaiką?
1. Patraukite vaiko dėmesį (žiūrėkite į jį/ją ir ištarkite jos/jo vardą);
2. Vaikui konkrečiai pasakykite, ką jis/ji gerai padarė. Pavyzdžiui, džiaugiuosi, kad padėjai man suplauti indus, paserviruoti stalą, surūšiuoti skalbinius ir t.t.;
3. Iš karto pagirkite už teigiamą elgesį. Taip vaikas supras už ką yra giriamas;
4. Pagirkite kai vaikas pasielgė taip, kaip buvo prašomas;
5. Girkite besąlygiškai (nepriminkite vaikui ankstesnio jo blogo elgesio);
6. Būkite nuoširdus ir visuomet sakykite tai, ką iš tikrųjų galvojate. Vaikai jaučia kai jūs perdedate.
7. Gerą poveikį gali turėti pagyrimo ir atlygio derinys. Atlygis naudojamas taip pat kaip ir gyrimas.
8. Atlygis gali būti nematerialus: plojimai, apkabinimas, bučinys, pasakos skaitymas ar kita vaikui patinka.
9. Galite sugalvoti vaikams paskatinimo sistemą. Pavyzdžiui, už tinkamą elgesį, tu gauni vieną lipduką. Surinkus dešimt šypsenėlių, liuksų, pliusiukų vaikas gauna atlygį: materialų ar nematerialų;
10. Svarbu - lako tarpas tarp tinkamo vaiko poelgio ir atlygio neturi būti ilgas. Atsižvelkite į vaiko amžių!;
Pagal: ,,UGDYKIME KARTU“
Parengė specialioji pedagogė Daiva Kaktavičiūtė
Patarimai, kaip save tausoti nuotolinio mokymo metu.
Nuotolinis ugdymas sudarė galimybes mokiniams įgyti naujų kompetencijų arba tobulinti turimas: ne tik skaitmeninio raštingumo, bet ir planavimo, savarankiškumo įgūdžius. Šių įgūdžių turėjimas, savo ruožtu, siejosi su didesne mokymosi sėkme.
Rekomendacijos tėvams:
1.Pakankamą fizinį aktyvumą ir buvimą lauke – ne mažiau kaip vieną valandą per dieną vaikai turi užsiimti aktyvia fizine veikla ar vaikščioti / žaisti / aktyviai leisti laiką gryname ore; mažiausiai pusę valandos vaikai turi būti dienos šviesoje lauke. Mokymosi metu daryti pertraukas, kurių metu vaikai atliktų fizinius pratimus. Net jeigu namuose mažai vietos, tinka ant durų ar sienos pakabinamas mažas krepšys, minkštų kamuoliukų arba popieriaus gniūžčių mėtymui; pripučiami kamuoliai sportavimui ar sėdėjimui; sukamoji (sportavimo) lėkštė pratimams liemeniui, nugarai; nedideli svarmenys; stalo teniso raketė su kamuoliuku; kitos priemonės pirštų ir riešų mankštai.
2. Pastovų miego režimą ir pakankamą miego trukmę – labai svarbu, kad vaikai eitų miegoti ir keltųsi pastoviu laiku, ir kad miego trukmė būtų ne mažesnė kaip 10 val. pradinukams iki 10 metų amžiaus, ir ne mažesnė kaip 9 val. 11-12 metų mokiniams bei paaugliams. Vaiko miegamajame kambaryje ar poilsio zonoje neturi būti jokio veikiančio ekraną turinčio IT prietaiso ir kad prietaisai (ypač išmanieji telefonai), kurių pagalba jungiamasi prie interneto, vaikui ar paaugliui einant miegoti būtų jam nepasiekiami (laikomi kitame kambaryje, virtuvėje, koridoriuje).
3. Vaikų sveikatos stiprinimą ir regėjimo sutrikimų, galvos skausmų, nuovargio bei viršsvorio prevenciją – kalbėkitės su vaikais apie sveikos gyvensenos principus, apie tai, kas padeda jaustis ir išlikti žvaliems ir sveikiems. Pertraukų metu skatinkite vėdinti patalpą, o ne užkandžiauti. Antroje dienos pusėje venkite daug angliavandenių turinčių patiekalų. Atlikite su vaikais pratimus sprandui, nugarai, akims. Jeigu tenka ilgiau žiūrėti į ekranus, skatinkite dažnai mirkčioti, naudokite dirbtines ašaras, nustatykite vaizduoklį akių lygyje, kas 20 min skatinkite atitraukti žvilgsnį nuo ekrano ir 20 sekundžių žiūrėti į objektą esantį už 6 metrų. Efektyviai leiskite laiką su vaikais: žaiskite stalo ar judrius žaidimus, skaitykite, išeikite pasivaikščioti.
4. Jūsų pačių gerą emocinę bei fizinę savijautą, streso bei krizinių situacijų valdymą – būtinai turite pasirūpinti savo sveikata ir savijauta. Neretai vaiko emocinės problemos ir ypač netinkamas elgesys tik signalizuoja apie bendrą įtampą namuose arba yra jūsų pačių patiriamos įtampos atspindys. Be to, esate pagrindiniai ir patys svarbiausi elgesio ir sveikos gyvensenos pavyzdžiai savo vaikams. Todėl būtina jums, vaiko tėvams ar globėjams, pasirūpinti tinkamu miego režimu, pakankamu fiziniu aktyvumu, riboti ekranų laiką laisvalaikio veikloms. Jeigu turite didelių rūpesčių, patiriate emocinių sukrėtimų, būtinai pasitelkite jums artimų žmonių arba specialistų pagalbą. Kreipkitės į mokyklos psichologą, specialųjį ar socialinį pedagogą, socialinį darbuotoją; skambinkite pagalbos telefonais į Tėvų liniją. Jeigu vaikas turi mokymosi sunkumų, jam reikalinga pagalba mokantis, būtinai kreipkitės į mokyklos specialistus arba administraciją, kad tokia pagalba jums būtų užtikrinta.
5. Mokymuisi palankią aplinką – padėkite, o svarbiausia, netrukdykite vaikams mokytis ir mokytojui mokyti. Gerbkite mokytojo teisę į darbo bei poilsio laiką ir pasirinkimą mokyti tam tikru būdu pagal turimas galimybes, drauge aptarkite galimus sunkumų sprendimo būdus, geranoriškai bendradarbiaukite su mokytoju ugdant vaiką. Pasinaudokite proga įsigilinti į individualią savo vaiko mokymosi specifiką, skatinkite jo savarankiškumą ir atsakomybę. Pasitarkite su vaiko mokytojais arba švietimo pagalbos specialistais, kaip veiksmingiausiai galite padėti savo vaikui mokytis, kaip ugdyti jo savarankiškumą, planavimo gebėjimus, mokymosi įgūdžius. Su vaiku sudarykite aiškią dienotvarkę ir padėkite jos laikytis.
6. Gerą emocinę savijautą ir bendravimą – nuolat domėkitės vaikų emocine būsena, atkreipkite dėmesį į pasikeitusį elgesį ar užsisklendimą. Kalbėkitės su vaiku mažiausiai 10-15 min per dieną. Prieš miegą išjunkite visus namie esančius prietaisus su ekranais ir tiesiog pasikalbėkite su vaikais, pasidalinkite dienos įspūdžiais (ypač džiugiais) ir aptarkite kitos dienos planus. Kartu paskaitykite – pasirinktinai – pasakas, anekdotus, eilėraščius, trumpus apsakymus. Karantino laikotarpiu laikantis saugumo reikalavimų ir nustatytų ribojimų, sudarykite sąlygas vaikams bendrauti su bendraamžiais. Padėkite organizuoti nuotolinius susitikimus, vakarėlius ar pokalbius su draugais bei artimaisiais.
7. Laiko ribojimą prie ekranus turinčių prietaisų, ypač turinčių galimybę jungtis internetu, – pradinio mokyklinio amžiaus vaikams rekomenduojama ne daugiau kaip dvi valandos prie ekranų per dieną; paaugliams rekomenduojama naudotis ekranais (ir internetu) ne daugiau kaip keturias valandas per dieną, įskaitant mokymąsi bei laisvalaikio pramogas. Svarbu, kad namuose nebūtų jungiamas TV kaip fonas, kad vaikai ir kiti šeimos nariai nesinaudotų ekranais valgymo metu. Laikas prie ekranų ypač turi būti ribojamas mokymosi sunkumų, savireguliacijos ir dėmesio problemų turintiems vaikams. Pasitelkite programėles, leidžiančias apriboti interneto naudojimą. Padėkite vaikui susiplanuoti, kaip veiksmingai išnaudoti laiką, kuris jiems skiriamas prisijungimui internete arba buvimui prie ekrano. Drauge su vaiku pasidomėkite saugiu internetu.
Parengta pagal „Nuotolinis vaikų ugdymas pandemijos dėl COVID-19 metu: grėsmės bei galimybės ekosisteminiu požiūriu“ rekomendacijas.
Parengė mokyklos vyr. socialinė pedagogė Magdelena Želvienė
VAIKAI, KURIE MOKOSI SKAITYTI MOKYKLOJE
(6 METŲ IR VYRESNI)
Šio amžiaus vaikai – šnekučiai, net pokalbio temą ir momentą mėgsta pasirinkti patys. Vakare pasakoja, kas jiems nutiko dieną ir ką veiks rytoj arba savaitgalį su draugais per vieno jų gimtadienį arba mokykloje. Vaikai dabar nori pažinti tolimas vietas, domisi išgalvotais personažais ar situacijomis. Tačiau mėgsta ir pasakojimus apie šeimą, nes taip gali geriau suprasti savo kasdienį gyvenimą. Šiuo metu fantazija ir tikrovė – greta. Vaikai jaučia baimingą susidomėjimą sudėtingomis ir netikėtomis aplinkybėmis ir tuo, kas neįtikima. Mokykloje pradėdami mokytis skaityti ir rašyti vaikai jaučia įtampą, todėl nori perskaityti ar parašyti kuo greičiau ir geriau. O kai išmoksta atpažinti visas raides ir patys bando skaityti, juos apima džiaugsmas. Jie ima suprasti, iš ko susideda pasakojimas: istorija prasideda, paskui ji plėtojama – o tai jaudina ir žavi, galop ateina pabaiga – laiminga arba liūdna.
• Klausykitės jums skaitančio vaiko įdėmiai ir ramiai. Pagirkite jį už pastangas ir išreikškite susižavėjimą.
• Paskaitykite vaikui, paskui paprašykite, kad jis paskaitytų jums. Dar neatsisakykite įpročio skaityti vakarais – jūs galite skaityti vieną puslapį, o vaikas – kitą.
• Papildykite informaciją, vaiko gautą iš jį sudominusių dokumentinių filmų, kuriuos drauge žiūrėjote per televiziją, žiniomis iš knygų. Ieškokite jų kartu. Vaikas pamažu supras, kad iš knygų galima daugiau sužinoti ir bet kada jomis pasinaudoti.
• Paraginkite, kad vaikas parsineštų namo knygų iš mokyklos bibliotekos, ir kartu jas skaitykite.
• Niekada nereikalaukite, kad vaikas skaitytų greitai ir kad aiškiai tartų garsus. Neklausinėkite, kokia pagrindinė ir šalutinė kūrinio idėja. Įsidėmėkite: jeigu namie turėsite knygų, jas skaitysite, kalbėsite su vaiku, tai ugdysite vaiko gebėjimą mokytis. Namie nereikia naudotis mokykliniais metodais. Tegul skaityti ir rašyti jums abiem būna malonu. Taip išvengsite prievartos.
• Paprašykite vaiko pasikalbėti apie knygas, kurias perskaitė pats. Rodykite susidomėjimą klausinėdami, kad jis galėtų išreikšti savo mintis, emocijas ir pasakytų, kas jam patinka.
• Aptarkite su vaiku kartu žiūrėtas televizijos laideles, susiedami jas su knygų pasakojimais.
• Paprašykite, kad vaikas jums pasakotų savas istorijas ir užrašykite jas.
• Rašykite vaikui trumpus laiškelius, primindami dienos reikalus, pvz.: „Šį vakarą mudu su tėte eisime į kiną. Neužmiršk išsivalyti dantukų ir susidėti į kuprinę rytojaus knygas. Tave mylinti mama.“ Šitaip padėsite jam geriau suprasti rašymo tikslus.
• Paprašykite, kad vaikas rašytų įvairius kasdienius raštelius: kartu su juo sudarykite pirkinių sąrašą, padarykite gimtadienio svečių korteles, prisekite žinutes vyresniems broliams ar seserims arba atmintines, ką reikia padaryti. Tikriausiai jo rašyba nebus labai gera, šio amžiaus vaikas rašo žodžius taip, kaip girdi, tačiau nekreipkite į tai dėmesio. Progai pasitaikius, parodykite jam, kaip rašyti taisyklingai, ir niekada nereikškite nepasitenkinimo.
• Papasakokite vaikams nutikimų iš savo vaikystės arba iš tų laikų, kai buvo maži jų seneliai, pasiūlykite tai užrašyti, pagaminti knygas ir papildyti jomis namų biblioteką ar kam nors padovanoti per giminės šventes.
• Stenkitės, kad vaiką džiugintų visa su rašymu susijusi aplinka.
• Prenumeruokite vaikui žurnalą arba užrašykite jį į interneto svetainę - kai kurios svetainės skiria vietos vaikams, kad jie skaitytų ir susirašinėtų su kitais panašaus amžiaus vaikais.
• Drauge susiraskite CD-RM arba paskaitykite internete apie tai, kas vaiką domina. Kai kuriose interneto svetainėse rasite užduočių, kurios įtvirtins jo skaitymo ir rašymo įgūdžius. Neužmirškite, kad šiomis priemonėmis galite pasinaudoti ir viešosiose bibliotekose.
Parengta pagal http://www.skaitymometai.lt/
Parengė specialiosios pedagogės Daiva Kaktavičiūtė, Raimonda Stanienė
KAIP PADĖTI NERIMAUJANTIEMS SPECIALIŲJŲ UGDYMOSI POREIKIŲ MOKINIAMS?
Vaikai gali patirti įvairių jausmų. Kartais jie tampa tokie intensyvūs, kad ima trukdyti mokytis ir žaisti. Dauguma specialiųjų ugdymosi poreikių (SUP) mokinių patiria trumpalaikį arba ilgalaikį stresą, kas sąlygoja nerimą, baimes ir kitus sunkius išgyvenimus.
Specialiųjų poreikių vaikai dažnai nerimauja, kad gali prarasti kitų žmonių pagarbą, jei aplinkiniai sužinotų apie jų sunkumus. Jie stengiasi išlaikyti „paslaptį“, ir tai gali trikdyti jų tarpasmeninius santykius su kitais vaikais bei suaugusiais. Jie jaučiasi atsakingi už daugybę dalykų, kuriems iš tiesų negali turėti įtakos. Vėliau ypatingi vaikai ima vengti žmonių ir tam tikrų situacijų. Įtampa auga, mokiniai pamiršta pačią problemą, nes tiesiog stiprus, varginantis nerimo jausmas užgožia nuovoką.
Nerimas yra vidinio pasaulio potyris. Jį sunku pastebėti, kadangi šis jausmas dažnai nepasireiškia išoriškai. Patiems vaikams gali būti per sunku atpažinti šį jausmą, todėl kaip jaučiasi, jie dažnai nepasako nei draugams, nei tėvams. Siekiant sumažinti SUP mokinių nerimą, pirmi žingsniai yra nerimo atpažinimas, ir jo priežasčių įsivardijimas.
Atpažink nerimo simptomus
Kartais mokytojai gali neteisingai nerimą palaikyti specialiaisiais ugdymosi poreikiais. Visgi būtų labai svarbu, atpažinti nerimastingus vaikus. Vaikų nerimo požymiai:
• Patiria sunkumų planuodamas ir atlikdamas užduotis;
• Nori jaustis saugiau ir ramiau, tad pakartotinai užduoda tuos pačius klausimus;
• Vaikui sunkiau ramiai nusėdėti;
• Sunkiau sukaupia dėmesį arba sunkiau prisimena;
• Atsiprašymo, teisinasi siekdamas(-a) išvengti naujų užduočių;
• Praranda emocijų stabilumą, kai keičiasi užduočių tvarka arba darbotvarkė;
• Vengia išeiti už įprastų, numatytų ribų;
• Pastebite fizinius diskomforto ženklus – prakaitavimą, drebėjimą, smarkų širdies plakimą;
• Susidaro įspūdis, kad pamokoje nesiklauso. Neatsako į užduotus klausimus;
• Būdingas lėtesnis darbo tempas;
• Somatiniai skundai (susiję su sveikata);
• Rigidiškumas – atkaklumas, priešinimasis pokyčiams;
• Vengia įvairių veiklų;
• Vilkina užduočių atlikimą, atsako į klausimą ne laiku ar pan.;
• Patiria stiprius nuostabos jausmus, dažnai nustemba, apstulbsta;
• Pergyvena dėl laiko ir taisyklių pokyčių.
Patarimai specialiųjų ugdymosi poreikių mokiniui, patiriančiam nerimą:
Specialiųjų ugdymosi poreikių turintys vaikai dažnai reaguoja į aplinką nerimu. Svarbiausia yra jų nerimą atpažinti, taikyti įveikos strategijas ir palaikyti mokinį. Ką patarti nerimaujančiam vaikui?
• Kai jauti nerimą, pasipasakok draugui ar mokytojui;
• Kai jauti nerimą, įsivaizduok teigiamus, gražius vaizdus;
• Kurk realistiškus scenarijus;
• Pajausk ir išlaikyk ryšį su savo jausmais;
• Pasistenk priimti ir susigyventi su savo specialiaisiais poreikiais ir socialiniu pažeidžiamumu. Esi nuostabus toks, koks esi.
Parengė specialiosios pedagogės:
Raimonda Stanienė ir Daiva Kaktavičiūtė
Pagal: Šaltinis ldatschool.ca, psichologės Inga Polikevičiūtė medžiaga
Pirmą kartą į mokyklą
Atkreipkime dėmesį ne į amžių, o į gebėjimus. Kokių jų reiks į pirmą klasę ateinančiam vaikui?
Raides pažįsta daugelis
Kartais suprantame, kad pasirengimas mokyklai – tai mokėjimas skaityti ir rašyti. Retas kuris vaikas dar iki mokyklos nesusidomi raidėmis ir skaičiais. Dažniausiai klausinėja tėvų, domisi ir nejučiomis išmoksta juos. Vieni greičiau, kiti lėčiau pradeda jungti raideles į žodžius. Gerai, kad būsimas mokinukas pažįsta raides, bet, ko gero, svarbiau ne išmokyti skaityti, bet siekti, kad augtų savarankiškas ir mokėtų orientuotis erdvėje.
Atėjęs į mokyklą vaikutis turi išmokti labai daug naujų dalykų. Ir labai gerai, jei jis kaip įmanoma labiau parengtas mokytis. Supaprastintai galima pasakyti taip: vaikutis turi būti gana sveikas, fiziškai stiprus, turi sugebėti išsėdėti ramiai bent keturias valandas per dieną. Jau vien sėdėti ramiai yra išbandymas ir sunkus darbas, nes darželyje niekas nereikalauja, kad ramiai sėdėtų bei klausytųsi auklėtojos.
Kalba
Labai svarbu, kad pirmokėlio kalba būtų kuo geriau išsivysčiusi. Skaitymas ir rašymas yra jos tąsa, aukštesnis lygmuo, kodavimas žodžių simboliais. Tad ir vaikas turi būti gana subrendęs, kad sugebėtų kalbą užrašyti ir ją perskaityti. Vadinasi, pati kalba turi būti gerai išsivysčiusi. Mūsų vaikai tokių bėdų turi, jie netaisyklingai kalba, derina arba pats žodynas yra skurdus. Į Psichologijos pedagogikos tarnybą ateina pasikonsultuoti vaikai, kurie kalba neblogai, tačiau paprašyti atlikti užduotį nesupranta, kas jiems sakoma.
Tai lemia šiuolaikinis gyvenimas, nes vaikai su tėvais mažai bendrauja, visą informaciją gauna regimuoju būdu. Žiūri daug filmukų, sėdi prie kompiuterio, varto gausiai iliustruotas knygeles. Mes augome kitaip, klausydavomės pasakų per radiją, tėvų skaitomų pasakų, daugiau su jais kalbėdavomės. Kad būsimo mokyklinuko kalba būtų išlavėjusi, labai svarbu – mokyklinukas mažiau informacijos gauna akimis, labiau reikia klausytis. Mokytoja daug aiškina, žodžiu pasako užduotis. Pirmokas turi suprasti, ką jam sako, ir mokėti tai atlikti. O šiuolaikiniai vaikai dažniau vartoja buitinę kalbą, kurios mokykloje nepakanka.
Rankos judesiai
Mokykloje pirmokėliui sunkiausias darbas yra rašyti. Kad galėtų rašyti, turi būti išlavinta vadinamoji akies ir rankos koordinacija. Matydamas lentoje raidę vaikutis turi susirasti atitinkamą vietą sąsiuvinyje ir parašyti identišką raidę. Šiuolaikiniams vaikams tai padaryti nėra lengva, nes jie daug žaidžia, daug žiūri, bet ta veikla nėra susijusi su smulkiąja motorika. Anksčiau viena svarbiausių vaikų veiklų buvo piešimas. Dabar mažieji nemėgsta piešti ir neretai tai daro per prievartą. Pats piešimas nėra didelė vertybė, jeigu vaikas neturi ypatingo talento, tačiau piešdamas jis tobulina rankos judesius.
Savarankiškumas
Labai svarbu, kad į mokyklą išėjęs pirmokas būtų kaip įmanoma savarankiškesnis ir socialiai brandus. Vaikutis gali puikiai skaityti, bet jei nebus brandus emociškai, jam nebus lengva pritapti prie klasės ir būti grupės nariu. Neretai pasitaiko, kad pažintiniai vaiko gebėjimai vystosi gal net geriau ir greičiau negu, tarkim, mūsų kartos, bet emocinė ir socialinė branda atsilieka. Vaikai į mokyklą ateina nesavarankiški, mes, tėvai, juos aprengiame, užsegame sagas, apauname batukus... Jeigu pagalvotume, kad geriau kantriai palaukti ir nepulti visko daryti už vaiką, nes ateity dėl to neturės rūpesčių, ko gero, susiimtume ir skatintume jį būti savarankišką. Bet nepagalvojame, nes „spaudžia“ laikas, nes trūksta kantrybės ir pirmokai tikrai neretai būna be galo nesavarankiški. Moka skaityti, bet nemoka užsisegti striukės.
Vaikas, galintis savimi pasirūpinti, jausis saugiau. Tada ne tiek svarbios bus pasikeitusios gyvenimo aplinkybės. Bet tikrai blogai jausis, jeigu reikės mamos pagalbos apsirengti. Mokykloje juk reikia persirengti kūno kultūrai, choreografijos pamokoms, paskui greitai vėl susitvarkyti ir pasiruošti kitai pamokai. Kad tai pavyktų, vaikas turi turėti įgūdžių. Be to, pirmokas turi žinoti, kur tualetas, mokėti vienas ten nueiti, paprašyti pakėlęs ranką. Mokykloje daug taisyklių ir vaikas turi mokėti prie jų prisitaikyti.
Laikas ir erdvė
Pirmokėlis turi orientuotis laike. Suprasti sąvokas: „vakar“, „užvakar“, „šiandien“, „rytoj“, „rytas“, „diena“, „vakaras“, „naktis“. Tam, kad gana gerai galėtų suvokti save „čia“ ir „dabar“. Taip pat turi orientuotis sąsiuvinio erdvėje, žinoti, kur viršus, kur apačia, kairė, dešinė. Mokytoja pasako, kurioje sąsiuvinio vietoje rašyti, kurį paveikslėlį žiūrėti, ir vaikutis turėtų susigaudyti. Kažkada vieno pirmoko, kuriam nesisekė mokykloje, mama pasakojo, kad pavasariop sūnus grįžo iš mokyklos švytintis. Nes pagaliau jis suprato, kas tai yra „du pirštai nuo krašto“. Mokytoja šį terminą nuolatos vartojo, o berniukas negalėjo susikaupti ir pradėti rašyti, nes nežinojo, kas tie „du pirštai nuo krašto“. Lieka įsivaizduoti, kokią įtampą patyrė, kaip buvo sunku. Ši sąvoka jam buvo baisi, kol pagaliau atspėjo jos reikšmę.
Įtampa
Net jei paruošime savo vaikutį mokyklai kaip galėdami geriau, šuolis iš darželio į aukštesnę gyvenimo pakopą nėra lengvas ir įtampos gali būti. Vis dėlto savarankiškas, stiprus vaikas ras jėgų prisitaikyti. Tad svarbiau ne mokėti konkrečius dalykus, o gebėti prisiderinti prie daugumos, priimti naujus reikalavimus, nesutrikti naujomis aplinkybėmis. Svarbu, kad jam nekiltų bėdų dėl paprasčiausių dalykų (nežino, kur jo klasė, kad reikiami daiktai yra kuprinėje, šios nemoka atsisegti), nes tada atsiranda įtampa ir tampa sunku susikaupti.
Ką turi mokėti pirmokas?
Būtų gerai, kad pradėjęs lankyti mokyklą vaikas mokėtų:
• skirti, kur yra kairė, o kur dešinė;
• skirti sąvokas: „seniau“, „dabar“, „vakar“, „rytoj“;
• susidėti daiktus į kuprinę, susirasti joje reikiamus daiktus;
• drožti pieštuką;
• žinoti namų adresą, telefoną, turėti paprasčiausių žinių apie šeimą;
• užsirišti batų raištelius, užsisegti sagas, persirengti fizinio lavinimo pamokai.
Mokytojai tikisi, kad pirmokas:
• bus aktyvus;
• rodys iniciatyvą;
• mėgs bendrauti;
• bus kūrybiškas;
• mokės kontroliuoti jausmus;
• bus tvarkingas.
Parengė specialiosios pedagogės Raimonda Stanienė ir Daiva Kaktavičiūtė
Pagal: Vilniaus m. psichologijos pedagogikos tarnybos psichologės Jolanta Šabliauskienė straipsnį.