(6 METŲ IR VYRESNI)

Šio amžiaus vaikai – šnekučiai, net pokalbio temą ir momentą mėgsta pasirinkti patys. Vakare pasakoja, kas jiems nutiko dieną ir ką veiks rytoj arba savaitgalį su draugais per vieno jų gimtadienį arba mokykloje. Vaikai dabar nori pažinti tolimas vietas, domisi išgalvotais personažais ar situacijomis. Tačiau mėgsta ir pasakojimus apie šeimą, nes taip gali geriau suprasti savo kasdienį gyvenimą. Šiuo metu fantazija ir tikrovė – greta. Vaikai jaučia baimingą susidomėjimą sudėtingomis ir netikėtomis aplinkybėmis ir tuo, kas neįtikima. Mokykloje pradėdami mokytis skaityti ir rašyti vaikai jaučia įtampą, todėl nori perskaityti ar parašyti kuo greičiau ir geriau. O kai išmoksta atpažinti visas raides ir patys bando skaityti, juos apima džiaugsmas. Jie ima suprasti, iš ko susideda pasakojimas: istorija prasideda, paskui ji plėtojama – o tai jaudina ir žavi, galop ateina pabaiga – laiminga arba liūdna.

• Klausykitės jums skaitančio vaiko įdėmiai ir ramiai. Pagirkite jį už pastangas ir išreikškite susižavėjimą.

• Paskaitykite vaikui, paskui paprašykite, kad jis paskaitytų jums. Dar neatsisakykite įpročio skaityti vakarais – jūs galite skaityti vieną puslapį, o vaikas – kitą.

• Papildykite informaciją, vaiko gautą iš jį sudominusių dokumentinių filmų, kuriuos drauge žiūrėjote per televiziją, žiniomis iš knygų. Ieškokite jų kartu. Vaikas pamažu supras, kad iš knygų galima daugiau sužinoti ir bet kada jomis pasinaudoti.

• Paraginkite, kad vaikas parsineštų namo knygų iš mokyklos bibliotekos, ir kartu jas skaitykite.

• Niekada nereikalaukite, kad vaikas skaitytų greitai ir kad aiškiai tartų garsus. Neklausinėkite, kokia pagrindinė ir šalutinė kūrinio idėja. Įsidėmėkite: jeigu namie turėsite knygų, jas skaitysite, kalbėsite su vaiku, tai ugdysite vaiko gebėjimą mokytis. Namie nereikia naudotis mokykliniais metodais. Tegul skaityti ir rašyti jums abiem būna malonu. Taip išvengsite prievartos.

• Paprašykite vaiko pasikalbėti apie knygas, kurias perskaitė pats. Rodykite susidomėjimą klausinėdami, kad jis galėtų išreikšti savo mintis, emocijas ir pasakytų, kas jam patinka.

• Aptarkite su vaiku kartu žiūrėtas televizijos laideles,  susiedami jas su knygų pasakojimais.

• Paprašykite, kad vaikas jums pasakotų savas istorijas ir užrašykite jas.

• Rašykite vaikui trumpus laiškelius, primindami dienos reikalus, pvz.: „Šį vakarą mudu su tėte eisime į kiną. Neužmiršk išsivalyti dantukų ir susidėti į kuprinę rytojaus knygas. Tave mylinti mama.“ Šitaip padėsite jam geriau suprasti rašymo tikslus.

• Paprašykite, kad vaikas rašytų įvairius kasdienius raštelius: kartu su juo sudarykite pirkinių sąrašą, padarykite gimtadienio svečių korteles, prisekite žinutes vyresniems broliams ar seserims arba atmintines, ką reikia padaryti. Tikriausiai jo rašyba nebus labai gera, šio amžiaus vaikas rašo žodžius taip, kaip girdi, tačiau nekreipkite į tai dėmesio. Progai pasitaikius, parodykite jam, kaip rašyti taisyklingai, ir niekada nereikškite nepasitenkinimo.

• Papasakokite vaikams nutikimų iš savo vaikystės arba iš tų laikų, kai buvo maži jų seneliai, pasiūlykite tai užrašyti, pagaminti knygas ir papildyti jomis namų biblioteką ar kam nors padovanoti per giminės šventes.

• Stenkitės, kad vaiką džiugintų visa su rašymu susijusi aplinka.

• Prenumeruokite vaikui žurnalą arba užrašykite jį į interneto svetainę - kai kurios svetainės skiria vietos vaikams, kad jie skaitytų ir susirašinėtų su kitais panašaus amžiaus vaikais.

• Drauge susiraskite CD-RM arba paskaitykite internete apie tai, kas vaiką domina. Kai kuriose interneto svetainėse rasite užduočių, kurios įtvirtins jo skaitymo ir rašymo įgūdžius. Neužmirškite, kad šiomis priemonėmis galite pasinaudoti ir viešosiose bibliotekose.

 Parengta  pagal http://www.skaitymometai.lt/

Parengė specialiosios pedagogės Daiva Kaktavičiūtė, Raimonda Stanienė

Vaikai gali patirti įvairių jausmų. Kartais jie tampa tokie intensyvūs, kad ima trukdyti mokytis ir žaisti. Dauguma specialiųjų ugdymosi poreikių (SUP) mokinių patiria trumpalaikį arba ilgalaikį stresą, kas sąlygoja nerimą, baimes ir kitus sunkius išgyvenimus.

Specialiųjų poreikių vaikai dažnai nerimauja, kad gali prarasti kitų žmonių pagarbą, jei aplinkiniai sužinotų apie jų sunkumus. Jie stengiasi išlaikyti „paslaptį“, ir tai gali trikdyti jų tarpasmeninius santykius su kitais vaikais bei suaugusiais. Jie jaučiasi atsakingi už daugybę dalykų, kuriems iš tiesų negali turėti įtakos. Vėliau ypatingi vaikai ima vengti žmonių ir tam tikrų situacijų. Įtampa auga, mokiniai pamiršta pačią problemą, nes tiesiog stiprus, varginantis nerimo jausmas užgožia nuovoką.

Nerimas yra vidinio pasaulio potyris. Jį sunku pastebėti, kadangi šis jausmas dažnai nepasireiškia išoriškai. Patiems vaikams gali būti per sunku atpažinti šį jausmą, todėl kaip jaučiasi, jie dažnai nepasako nei draugams, nei tėvams. Siekiant sumažinti SUP mokinių nerimą, pirmi žingsniai yra nerimo atpažinimas, ir jo priežasčių įsivardijimas.

Atpažink nerimo simptomus

Kartais mokytojai gali neteisingai nerimą palaikyti specialiaisiais ugdymosi poreikiais. Visgi būtų labai svarbu, atpažinti nerimastingus vaikus. Vaikų nerimo požymiai:

• Patiria sunkumų planuodamas ir atlikdamas užduotis;
• Nori jaustis saugiau ir ramiau, tad pakartotinai užduoda tuos pačius klausimus;
• Vaikui sunkiau ramiai nusėdėti;
• Sunkiau sukaupia dėmesį arba sunkiau prisimena;
• Atsiprašymo, teisinasi siekdamas(-a) išvengti naujų užduočių;
• Praranda emocijų stabilumą, kai keičiasi užduočių tvarka arba darbotvarkė;
• Vengia išeiti už įprastų, numatytų ribų;
• Pastebite fizinius diskomforto ženklus – prakaitavimą, drebėjimą, smarkų širdies plakimą;
• Susidaro įspūdis, kad pamokoje nesiklauso. Neatsako į užduotus klausimus;
• Būdingas lėtesnis darbo tempas;
• Somatiniai skundai (susiję su sveikata);
• Rigidiškumas – atkaklumas, priešinimasis pokyčiams;
• Vengia įvairių veiklų;
• Vilkina užduočių atlikimą, atsako į klausimą ne laiku ar pan.;
• Patiria stiprius nuostabos jausmus, dažnai nustemba, apstulbsta;
• Pergyvena dėl laiko ir taisyklių pokyčių.

Patarimai specialiųjų ugdymosi poreikių mokiniui, patiriančiam nerimą:

Specialiųjų ugdymosi poreikių turintys vaikai dažnai reaguoja į aplinką nerimu. Svarbiausia yra jų nerimą atpažinti, taikyti įveikos strategijas ir palaikyti mokinį. Ką patarti nerimaujančiam vaikui?

• Kai jauti nerimą, pasipasakok draugui ar mokytojui;
• Kai jauti nerimą, įsivaizduok teigiamus, gražius vaizdus;
• Kurk realistiškus scenarijus;
• Pajausk ir išlaikyk ryšį su savo jausmais;
• Pasistenk priimti ir susigyventi su savo specialiaisiais poreikiais ir socialiniu pažeidžiamumu. Esi nuostabus toks, koks esi.

 Parengė specialiosios pedagogės:

                                                               Raimonda Stanienė ir Daiva Kaktavičiūtė

                                                                  Pagal: Šaltinis ldatschool.ca,  psichologės Inga Polikevičiūtė medžiaga

Atkreipkime dėmesį ne į amžių, o į gebėjimus. Kokių jų reiks į pirmą klasę ateinančiam vaikui?

Raides pažįsta daugelis

Kartais suprantame, kad pasirengimas mokyklai – tai mokėjimas skaityti ir rašyti. Retas kuris vaikas dar iki mokyklos nesusidomi raidėmis ir skaičiais. Dažniausiai klausinėja tėvų, domisi ir nejučiomis išmoksta juos. Vieni greičiau, kiti lėčiau pradeda jungti raideles į žodžius. Gerai, kad būsimas mokinukas pažįsta raides, bet, ko gero, svarbiau ne išmokyti skaityti, bet siekti, kad augtų savarankiškas ir mokėtų orientuotis erdvėje.

Atėjęs į mokyklą vaikutis turi išmokti labai daug naujų dalykų. Ir labai gerai, jei jis kaip įmanoma labiau parengtas mokytis. Supaprastintai galima pasakyti taip: vaikutis turi būti gana sveikas, fiziškai stiprus, turi sugebėti išsėdėti ramiai bent keturias valandas per dieną. Jau vien sėdėti ramiai yra išbandymas ir sunkus darbas, nes darželyje niekas nereikalauja, kad ramiai sėdėtų bei klausytųsi auklėtojos.

Kalba

Labai svarbu, kad pirmokėlio kalba būtų kuo geriau išsivysčiusi. Skaitymas ir rašymas yra jos tąsa, aukštesnis lygmuo, kodavimas žodžių simboliais. Tad ir vaikas turi būti gana subrendęs, kad sugebėtų kalbą užrašyti ir ją perskaityti. Vadinasi, pati kalba turi būti gerai išsivysčiusi. Mūsų vaikai tokių bėdų turi, jie netaisyklingai kalba, derina arba pats žodynas yra skurdus. Į Psichologijos pedagogikos tarnybą ateina pasikonsultuoti vaikai, kurie kalba neblogai, tačiau paprašyti atlikti užduotį nesupranta, kas jiems sakoma.

Tai lemia šiuolaikinis gyvenimas, nes vaikai su tėvais mažai bendrauja, visą informaciją gauna regimuoju būdu. Žiūri daug filmukų, sėdi prie kompiuterio, varto gausiai iliustruotas knygeles. Mes augome kitaip, klausydavomės pasakų per radiją, tėvų skaitomų pasakų, daugiau su jais kalbėdavomės. Kad būsimo mokyklinuko kalba būtų išlavėjusi, labai svarbu – mokyklinukas mažiau informacijos gauna akimis, labiau reikia klausytis. Mokytoja daug aiškina, žodžiu pasako užduotis. Pirmokas turi suprasti, ką jam sako, ir mokėti tai atlikti. O šiuolaikiniai vaikai dažniau vartoja buitinę kalbą, kurios mokykloje nepakanka.

Rankos judesiai

Mokykloje pirmokėliui sunkiausias darbas yra rašyti. Kad galėtų rašyti, turi būti išlavinta vadinamoji akies ir rankos koordinacija. Matydamas lentoje raidę vaikutis turi susirasti atitinkamą vietą sąsiuvinyje ir parašyti identišką raidę. Šiuolaikiniams vaikams tai padaryti nėra lengva, nes jie daug žaidžia, daug žiūri, bet ta veikla nėra susijusi su smulkiąja motorika. Anksčiau viena svarbiausių vaikų veiklų buvo piešimas. Dabar mažieji nemėgsta piešti ir neretai tai daro per prievartą. Pats piešimas nėra didelė vertybė, jeigu vaikas neturi ypatingo talento, tačiau piešdamas jis tobulina rankos judesius.

Savarankiškumas

Labai svarbu, kad į mokyklą išėjęs pirmokas būtų kaip įmanoma savarankiškesnis ir socialiai brandus. Vaikutis gali puikiai skaityti, bet jei nebus brandus emociškai, jam nebus lengva pritapti prie klasės ir būti grupės nariu. Neretai pasitaiko, kad pažintiniai vaiko gebėjimai vystosi gal net geriau ir greičiau negu, tarkim, mūsų kartos, bet emocinė ir socialinė branda atsilieka. Vaikai į mokyklą ateina nesavarankiški, mes, tėvai, juos aprengiame, užsegame sagas, apauname batukus... Jeigu pagalvotume, kad geriau kantriai palaukti ir nepulti visko daryti už vaiką, nes ateity dėl to neturės rūpesčių, ko gero, susiimtume ir skatintume jį būti savarankišką. Bet nepagalvojame, nes „spaudžia“ laikas, nes trūksta kantrybės ir pirmokai tikrai neretai būna be galo nesavarankiški. Moka skaityti, bet nemoka užsisegti striukės.

Vaikas, galintis savimi pasirūpinti, jausis saugiau. Tada ne tiek svarbios bus pasikeitusios gyvenimo aplinkybės. Bet tikrai blogai jausis, jeigu reikės mamos pagalbos apsirengti. Mokykloje juk reikia persirengti kūno kultūrai, choreografijos pamokoms, paskui greitai vėl susitvarkyti ir pasiruošti kitai pamokai. Kad tai pavyktų, vaikas turi turėti įgūdžių. Be to, pirmokas turi žinoti, kur tualetas, mokėti vienas ten nueiti, paprašyti pakėlęs ranką. Mokykloje daug taisyklių ir vaikas turi mokėti prie jų prisitaikyti.

Laikas ir erdvė

Pirmokėlis turi orientuotis laike. Suprasti sąvokas: „vakar“, „užvakar“, „šiandien“, „rytoj“, „rytas“, „diena“, „vakaras“, „naktis“. Tam, kad gana gerai galėtų suvokti save „čia“ ir „dabar“. Taip pat turi orientuotis sąsiuvinio erdvėje, žinoti, kur viršus, kur apačia, kairė, dešinė. Mokytoja pasako, kurioje sąsiuvinio vietoje rašyti, kurį paveikslėlį žiūrėti, ir vaikutis turėtų susigaudyti. Kažkada vieno pirmoko, kuriam nesisekė mokykloje, mama pasakojo, kad pavasariop sūnus grįžo iš mokyklos švytintis. Nes pagaliau jis suprato, kas tai yra „du pirštai nuo krašto“. Mokytoja šį terminą nuolatos vartojo, o berniukas negalėjo susikaupti ir pradėti rašyti, nes nežinojo, kas tie „du pirštai nuo krašto“. Lieka įsivaizduoti, kokią įtampą patyrė, kaip buvo sunku. Ši sąvoka jam buvo baisi, kol pagaliau atspėjo jos reikšmę.

Įtampa

Net jei paruošime savo vaikutį mokyklai kaip galėdami geriau, šuolis iš darželio į aukštesnę gyvenimo pakopą nėra lengvas ir įtampos gali būti. Vis dėlto savarankiškas, stiprus vaikas ras jėgų prisitaikyti. Tad svarbiau ne mokėti konkrečius dalykus, o gebėti prisiderinti prie daugumos, priimti naujus reikalavimus, nesutrikti naujomis aplinkybėmis. Svarbu, kad jam nekiltų bėdų dėl paprasčiausių dalykų (nežino, kur jo klasė, kad reikiami daiktai yra kuprinėje, šios nemoka atsisegti), nes tada atsiranda įtampa ir tampa sunku susikaupti.

Ką turi mokėti pirmokas?

Būtų gerai, kad pradėjęs lankyti mokyklą vaikas mokėtų:

• skirti, kur yra kairė, o kur dešinė;

• skirti sąvokas: „seniau“, „dabar“, „vakar“, „rytoj“;

• susidėti daiktus į kuprinę, susirasti joje reikiamus daiktus;

• drožti pieštuką;

• žinoti namų adresą, telefoną, turėti paprasčiausių žinių apie šeimą;

• užsirišti batų raištelius, užsisegti sagas, persirengti fizinio lavinimo pamokai.

Mokytojai tikisi, kad pirmokas:

• bus aktyvus;

• rodys iniciatyvą;

• mėgs bendrauti;

• bus kūrybiškas;

• mokės kontroliuoti jausmus;

• bus tvarkingas.

Parengė specialiosios pedagogės Raimonda Stanienė ir Daiva Kaktavičiūtė

Pagal: Vilniaus m. psichologijos pedagogikos tarnybos psichologės Jolanta Šabliauskienė straipsnį.

Autizmas – sudėtingas vystymosi raidos sutrikimas, būvis, o ne liga. Taikoma autizmo spektro sąvoka, kadangi šis sutrikimas gali pasireikšti įvairiomis formomis. Viename šio sutrikimo spektro gale gali būti neryškius autizmo požymius turintis normalaus intelekto vaikas, kitame – vaikas, turintis didelį autizmą ir labai didelių mokymosi sunkumų. Žinome, kad bendrąja prasme visiems tiems vaikams yra būdinga tipinė problema ir ji gali būti labai ryški, arba ne itin. Visi „atspalviai“ spektre tarp labai didelių sutrikimų ir visai nedidelių – taip pat autizmo spektro sutrikimai. Vaikams autistams būdingi visą gyvenimą trunkantys kokybiniai socialinio bendravimo, elgesio ir komunikacijos sutrikimai.

Būdingiausi autistiškų mokinių elgesio bruožai

Motorika Pasižymi keistais stereotipiniais judesiais, kuriuos nuolat kartoja arba gali sėdėti ištisas valandas vienoje vietoje ir žaislu daryti tą patį veiksmą. Atlieka save stimuliuojančius kūno, ypač rankų, judesius. Jiems būdingi rankų judesiai prieš šviesą, rankų trynimas, mostai, ausų ir plaukų tampymas, vaikščiojimas ant pirštų.

Komunikacija Gebantys kalbėti autistiški vaikai dažnai turi echolaliją ir negali dalyvauti socialiniuose pokalbiuose. Jie dažnai kalba apie tą patį ir nesupranta, kad tai klausytis kitam žmogui jau atsibodo. Autistai, kurie supranta kalbą, ją supranta kitaip – tiesmukai; nesupranta abstrakčių žodžių, gestų, mimikų, kuriuos mes dažnai naudojame kasdienėje kalboje. Jie nežino, kada pradėti ar baigti pokalbį, ypač kai kitam nuobodu; jiems sunkoka vartoti jungtukus, įvardžius; nežino, kokiu atstumu stovėti šalia pašnekovo, kaip moduliuoti balsą.

Bendravimas Trūksta bendravimo įgūdžių, užsidarę, nenori bendrauti, nesišypso, nenori būti liečiami, neina prie artimųjų, nepalaiko akių kontakto, negeba užjausti kitų, nesupranta veido išraiškos, kūno kalbos ir kt. Šiuo metu mokinius autistus būtinųjų žmogaus gyvenime įgūdžių stengiamasi mokyti ne tik klasėje, bet ir natūralioje aplinkoje, nes pagrindinis tikslas – paruošti juos savarankiškam gyvenimui. Norėdamas efektyviau mokyti autistus mokytojas privalo struktūruoti užsiėmimus. Struktūruotas mokymas – mokytojų pastangos sukurti tokias mokymo strategijas, kurios leistų vaikui saugiai jaustis. Kiekvienoje klasėje ir kiekvienam vaikui reikalingas skirtingas struktūros lygis, kuris vaikui savarankiškėjant mažėja. Struktūruotas mokymas padeda nustatyti ir palaikyti mokymosi tvarką, tuo pagerindamas patį mokymąsi.

Norėdami pasiekti kuo efektyvesnių mokymo rezultatų mokytojai turi stengtis, kad mokiniai suprastų, kur, kada ir ko iš jų norima, o tai pasiekti padeda trys pagrindiniai struktūravimo komponentai:

Fizinės aplinkos paruošimas gali padidinti mokinio gebėjimą dirbti savarankiškai bei laikytis taisyklių. Dauguma vaikų autistų turi organizacinių sunkumų (nežino, kur ta vieta, kur reikia nueiti ir kaip ją pasiekti); dažnai nesupranta nurodymų ir taisyklių. Visa tai suponuoja aplinkos struktūravimo būtinybę, kad vaikai galėtų greičiau susigaudyti ir stiprinti savarankiškumo įgūdžius. Struktūruojant aplinką būtina išskirti keturias vietas:

1) vieta, kur yra vaiko darbotvarkė;

2) darbo vieta, kur sėdi mokinys vienas;

3) valgymui skirta vieta;

4) vieta laisvalaikiui.

Vaiko veiklos vietos gali būti pažymėtos tam tikra spalva. Struktūruota aplinka suteikia vaikui vizualias gaires, nes autistiškų vaikų dėmesį labai blaško aplinkiniai daiktai. Specialios vietos, skirtos mokytis ir užduotims atlikti, aiškiai pažymėtos ribos, lengvai pasiekiamos medžiagos ir priemonės palengvina mokinių orientaciją, kur jie turėtų būti tam tikru metu ir iš kur paimti medžiagas darbui. Toks aplinkos pritaikymas suteikia vaikui saugumo ir pasitikėjimo.

Tvarkaraščių naudojimas. Jie padeda vaikams organizuoti savo dienos ar savaitės įvykius, tuo mažindami jų nerimą. Pastovūs ir aiškūs tvarkaraščiai palengvina darbą klasėje ir sutaupo daugiau laiko tikram mokymui vietoje nuolatinio perorganizavimo ir planavimo pamokų metu. Tvarkaraščiai taupo laiką, formuoja savarankiškumo įgūdžius, kurie bus itin naudingi jų gyvenime.

Mokymo metodai. Bihevioristinė terapija efektyvi gerinant autistiškų žmonių elgesį. Šiandien yra kelios skirtingos bihevioristinių metodų sistemos: operantų, kognityvinė ir socialinio mokymo. Operantų metodo pagrindas – tiesioginis mokymo teorijos principų taikymas. Šio metodo tikslas – skatinti ir programuoti teigiamą elgesį, tuo pačiu slopinant nepageidaujamą elgesį. Šis metodas efektyvus ugdant autistiškų vaikų komunikacijos ir socialinius įgūdžius, duodančius gerų rezultatų mažinant vaikų agresiją ir autoagresiją. Dirbant pagal kognityvinį metodą didelis dėmesys skiriamas išoriškai nepastebimam elgesiui: sergančiųjų mintims ir idėjoms. Šis metodas padeda sužinoti, kiek autistas gali suprasti aplinką ir jos reikalavimus, ir palengvinti jam tai padaryti. Socialinio mokymo metodas apima elgesį socialiniame kontekste, jo pritaikymą asmenybės poreikiams. Svarbu, kad tokie vaikai bent dalį dienos praleistų kartu su bendraamžiais be sutrikimų. Tai sudaro galimybes mokytis iš jų tinkamo elgesio pavyzdžių ir juos perimti. Taikant įvairius metodus svarbiausia atsižvelgti į tai, ar pasirinkti metodai veiksmingi ir neatneš žalos vaikui. Didžiausia visų taikomų metodų nauda ir svarba – padėti vaikui tapti kiek įmanoma savarankiškesniam, mažinti nerimą, įtampą, elgesio sutrikimus, suteikti kasdieniam gyvenimui džiaugsmo ir prasmės. Autizmo spektro sutrikimas su vaiku yra visada: 24 valandas per parą ir 7 dienas per savaitę. Darbas su tokiu žmogumi visada skirsis. Tai nėra neįmanomi iššūkiai, bet reikalingi kitokie sprendimai.

Kaip galime padėti (pagal V. East, L. Evans, 2008):

• suskirstykite klasės erdvę – skirtingoms užduotims numatykite atskiras vietas ir skirtingai pažymėkite;

• paskirkite vietą individualiam darbui – pripažinkite vaiko poreikį turėti asmeninės erdvės;

• turėkite vaizdinį tvarkaraštį ir užduočių sąrašus;

• vienu metu lavinkite tik vieną įgūdį;

• pasitikėkite savimi ir turėkite kantrybės – būkite ramūs ir lankstūs;

• visuomet kreipkitės į šiuos vaikus vardu – jie gali nesuprasti, kad sąvoka „visi“ apima ir juos;

• apdovanodami vaiką už tinkamą elgesį ir skatindami sąveiką su kitais leiskite jam užsiimti mėgstama veikla – net jei ji yra tapusi įkyriu įpročiu;

• mokykite suprasti kitų žmonių elgesį, emocijas, kūno kalbą;

• nelaukite akių kontakto ir niekuomet nepasukite į save vaiko veido norėdami, kad jis į jus pasižiūrėtų;

• žodinius nurodymus pateikite trumpai ir paprastai;

• mokydami socialinių įgūdžių ir bendravimo, remkitės pasakojimais, konkrečiais pavyzdžiais;

• mokykite suprasti sąmojį, žodžių žaismą ir metaforas;

• reikškite nepasitenkinimą netinkamu vaiko elgesiu, o ne pačiu vaiku;

• aiškiai apibrėžkite pageidaujamo elgesio ribas;

• iš anksto parenkite vaiką būsimiems pokyčiams;

• sukurkite darbo poromis sistemą;

• maksimaliai panaudokite kompiuterius;

• puoselėkite didelius lūkesčius;

• nuolat kalbėkite su tėvais.