Kai vaikui rieda ašaros kaip pupos, dažnai pasakome: neverk! Kai pyksta, sakome: „nepyk". Ar gerai elgiamės tramdydami vaiko jausmus?

   Svarbu ne tik protas, bet ir emocijos

Gebėjimas jausti, jausmus įvardinti ir išreikšti yra vadinamas emociniu intelektu arba raštingumu. Gyvenime yra svarbūs ne tik protiniai sugebėjimai, mokėjimas abstrakčiai mąstyti, analizuoti, bet ir jausti. Mokslininkai atliko daugybę studijų, kuriomis įrodė, kad vaikai, kurie iš prigimties pasižymi aukštu emociniu intelektu, skiriasi nuo bendraamžių. Jie lengviau bendrauja, greičiau užmezga pažintis. Kodėl? Nes jaučia ne tik savo pačių, bet ir kitų emocijas. Jeigu šios savybės nėra slopinamos, jie būna itin aukšto emocinio intelekto. Nors emocinis intelektas yra ir prigimtinis, jį taip pat galima ugdyti.

Jausmų mokosi namuose

Jausmus galima ugdyti ir lavinti nuo pat kūdikystės. Jeigu tėvai savo jausmus išreiškia, pavyzdžiui, ne tik parodo, kad pyksta, bet ir pasako: „aš pykstu", „liūdžiu", „džiaugiuosi", vaikas tai girdėdamas taip pat mokosi įvardinti jausmus. Tačiau mūsų vartotojiškoje visuomenėje dažniausiai jausmai ir emocijos yra nustumiami į antrą planą, o žmogus tampa tarsi įrankis, skirtas tik tam, kad ką nors nuveiktų (bejausmis).

Nepamirškime, kad emocijos padeda prisitaikyti prie aplinkos, reaguoti į viduje kylantį skausmą, tvarkytis su pykčiu. Jeigu, pavyzdžiui, suprantame, kad kažkas mums yra negerai, bet šiuo metu neturime sau laiko, nes reikia dar daug darbų nuveikti, ir dėl to vidinį skausmą nuslopiname, jis niekur nedingsta. Ateis laikas, kai jis smogs su kaupu kokia nors fizine liga.

Labai svarbu mokėti jausti, jausmus atpažinti, įvardinti bei išreikšti tarpusavio santykiuose. Bet jeigu žmogus nejaučia, kas su juo vyksta, žino, kad kažkas vyksta, bet neįsivaizduoja, kas, niekada nesugebės su kitu žmogumi užmegzti artimo ryšio. O juk kiekvienas turi įgimtą poreikį artimai bendrauti bent su vienu žmogumi.

Jausmų prigimtis

Jeigu žmogus nuolatos slopina jausmus, nejaučia nei pasitenkinimo, nei gyvenimo džiaugsmo. Gyvena kaip robotas. Emocijas mums suteikė pati gamta ir visos jos turi savo funkcijas.

Pyktis. Pagrindinė jo funkcija iki šiol yra gynybinė. Mes supykstame, kai kas nors peržengia mūsų pačių nustatytas ribas, kai yra pažeidžiamos mūsų vertybės. Kai žmonės sako, kad norėtų niekada nepykti, jie nesuvokia, kad pyktis savaime nėra blogas dalykas. Tai tėra įspėjimas, kad reikia ko nors imtis, ką nors daryti. Negi perspėjimas yra blogai? Ne, tiesiog į pyktį reikia išmokti reaguoti kaip į raudoną lemputę ir jau vadovaujantis ne emocijomis, o protu, ieškoti priežasties, kodėl supykome ir priimti atitinkamus sprendimus, kaip elgtis toliau.

Baimė. Pagrindinė jos funkcija yra apsaugoti. Jeigu kyla kokia nors reali arba įsivaizduojama grėsmė, mes išsigąstame, neretai taip save apsaugome nuo nelaimės. Tarkim, jeigu stovime prie aukšto skardžio, nenukrentame žemyn, nes bijome per arti prieiti. (Dažniausiai labai arti prieina paaugliai, bet jiems būdinga save išbandyti ir nugalėti baimę, bet suaugęs žmogus arba mažas vaikas per arti neprieis).

Liūdesys. Liūdime ko nors netekę, su kuo nors išsiskyrę ir t.t. Liūdesys priverčia pasitraukti į save, pabūti vienu du su savo mintimis. Taip tarsi išsilaižome savo žaizdas. Todėl ir sakome, apie pavyzdžiui, artimo netekusį žmogų, kad reikia jam duoti laiko išliūdėti.

Džiaugsmas. Labai atvira emocija, skirta tam, kad savo susijaudinimu, pakylėjimu pasidalintume su kitais. Ko gero, labai nedaug kas pats vienas iš džiaugsmo šokinėja ir ploja delnais. Džiaugsmo funkcija yra apjungti, suvienyti, dalintis laime su kitais.

Kiekviena emocija turi savo funkciją ir bandymas tai neigti ar slopinti nieko gera nesuteiks. Atsisakę emocijų, atsisakome dalies savęs. Negalime nupjauti jų tarsi nudžiūvusios medžio šakos ir numesti į šalį. Slopinamos emocijos pamažu „ardo" ir alina organizmą. Tad mokykime savo vaikus atpažinti emocijas ir su jomis susigyventi.

Parengė mokyklos psichologė Laima Radavičienė

Parengta pagal psichoterapeutės RūtosBačiulytės medžiagą.

Kaip prie savo vaiko mokymosi motyvacijos skatinimo galėtų prisidėti tėvai? Pirmiausiai reikėtų suprasti, kas gi skatina vaiką gerai mokytis.

Kas skatina norą mokytis?

1. Mokymosi prasmės suvokimas: kam to reikia?

2. Tikslo išsikėlimas. Planavimas, kaip žingsnis po žingsnio jis bus pasiektas.

3. Gebėjimas susikoncentruoti į tikslą ir kontroliuoti veiksmų eigą.

4. Pasitikėjimas savo jėgomis. Supratimas, kad rezultatai priklauso tik nuo manęs.

5. Atkaklumas. Pasiryžimas pabaigti tai, ką pradėjai.

Kaip sudominti?

Visi vaikai yra smalsūs ir bet kuris iš jų turi įgimtą poreikį bandyti, žinoti, išmokti, tobulėti. Šis poreikis dažnai slopinamas neleidžiant vaikui klysti, iš karto reikalaujant tik geriausių rezultatų. Situaciją komplikuoja šiuolaikinė kultūra, pagal kurią malonumai ir sėkmė turi būti pasiekiami lengvai ir greitai. Taigi mūsų kultūroje tėvai diegia vaikams prieštaringą nuostatą: jie skuba tenkinti bet kokius jų norus ir tuo pat metu reikalauja gerai mokytis; tačiau mokymasis - tai kantrus, nuoseklus tikslo siekimas. Mokymosi motyvacija ypač susijusi su tuo, ar mokinys jaučia atsakomybę pats už save. Tėvai nepajėgūs priversti jo iš tikrųjų kuo nors domėtis, jie tik gali atkreipti dėmesį į individualius vaiko gebėjimus bei padėti juos visokeriopai ugdytis.

ŽINAU! Mokymasis pradinėse klasėse neįmanomas be teigiamų emocijų. Vaikui būtina kartkartėmis patirti pergalės jausmą: moksle, kūryboje ar sporte.  Jausmas "Aš galiu" padės įveikti kliūtis. Ypač tose, srityse, kuriomis vaikas užsidegęs, tėvai turėtų reguliariai iškelti jo laimėjimus.

MOTYVACIJA PRADINĖSE KLASĖSE

Į pirmąją klasę vaikai eina tikėdamiesi naujų malonių atradimų bei nuotykių, tačiau dauguma, susidūrę su rutina, greitai nusivilia ir ima nuobodžiauti.

Ką šiuo laikotarpiu gali padaryti tėvai?

1. Sukurti saugią erdvę

Nusivylimas dažniausiai ištinka dėl neišsipildžiusių lūkesčių. Tėvai per mažai pasakoja vaikui apie tai, kokia tvarka viešpatauja mokykloje. Vaikų psichologai pataria dažniau pažaisti su vaikais mokyklą: pabūti "mokytoju", "mokiniu", kad lūkesčiai taptų realistiški. Kita vertus, mažiesiems reikia žinoti, kad tėvai visada netoliese ir prireikus parems, atskubės į pagalbą.

2. Leisti džiaugtis pažinimu

Pradinukui reikia tėvų paramos, tačiau jis neturi jaustis nuo jos priklausomas. Be abejo, yra situacijų, su kuriomis jis pats negali susitvarkyti. Pavyzdžiui, labai nuobodu rašyti raides, kai jau moki skaityti. Rutina gesina motyvaciją mokytis. Nuolat aiškinti vaikui, jog tai tik pradžia, kad vėliau užduotys taps įdomesnės, nepakanka. Tėvams reiktų patiems paįvairinti pažinimo procesą: dažniau su vaiku pažiūrėti į dangų ir papasakoti jam apie kitas planetas, pasivaikščioti po mišką ir pasiklausyti paukščių balsų, nuvežti į artimiausias istorines vietas, kur atžala galėtų išgirsti įdomią istoriją... Nauji ryškūs įspūdžiai, sukeliantys norą stebėti, tyrinėti pasaulį, eksperimentuoti,- štai kas skatina norą mokytis. Spaudimas, barimas ir prievarta - atvirkščiai: nuo jo tik atgraso.

3. Pastebėti laimėjimus

Kiekvienas iš mūsų nori būti sėkmingas. Nesėkmės, jei jos byra viena po kitos, sukelia bejėgiškumo jausmą, o tai žlugdo pasitikėjimą savimi. Nerodykite vaikui pirštu į kiekvieną jo klaidą, juo labiau nelyginkite jo su kitais vaikais. Lyginkite tik su juo pačiu, koks jis buvo praeityje: akcentuokite, kokią pažangą jis padarė. Jeigu anksčiau jo diktante buvo 15 klaidų, o dabar - 10, tikrai yra už ką pagirti. Pastebėkite net pačius mažiausius pasiekimus. Mokymasis pradinėse klasėse neįmanomas be teigiamų emocijų. Vaikui būtina kartkartėmis patirti pergalės jausmą: moksle, kūryboje ar sporte. Jausmas "Aš galiu" padės įveikti kliūtis. Ypač tose, srityse, kuriomis vaikas užsidegęs, tėvai turėtų reguliariai iškelti jo laimėjimus.

MOTYVACIJA VYRESNĖSE KLASĖSE

Paauglystei būdingi procesai keičia vaiko savivoką bei santykius su aplinkiniais. Visa tai atsiliepia ir mokymuisi.

Ką šiuo laikotarpiu gali padaryti tėvai?

1. Išmokyti mokytis

Perėjimas į 5 klasę reiškia, kad mokytojų bus daugiau, ir kiekvienas jų turės savo charakterį, bendravimo stilių, savus mokymosi reikalavimus, kuriuos vaikui teks perprasti. Daugelis mokinių šiame pereinamajame etape sutrinka, todėl tėvų pagalba būtina. Kartu su atžala galite sudaryti detalų dienos planą, įrašyti priminimus į telefoną ir pan. Tačiau neperimkite iš vaiko atsakomybės už pamokų ruošą.

Bus naudinga, jeigu atžala įpras pamokas ruošti tuo pačiu metu, prieš televizoriaus žiūrėjimą arba žaidimą kompiuteriu. Psichologai pataria atidžiai stebėti vaiko mokymosi procesą, tačiau nereikalauti vien aukštų rezultatų. Svarbiau, kad jis suprastų, jog žinios keičia jo gyvenimą ir jį patį.

2. Gerbti privačią erdvę

Paauglystės laikotarpiu vaikui kaip niekad reikia tvirtų, teisingų ir autoritetingų tėvų. Iš jų jis laukia pritarimo, savo pastangų įvertinimo, realių užduočių ir pagarbos privačiai erdvei. Šiuo metu sumažinkite tiesioginę kontrolę, venkite tiesmukiškų nurodymų, griežto tono, bet padidinkite dėmesį tam, kuo gyvena jūsų vaikas. 7-8 klasėje besimokantis paauglys neturėtų būti kontroliuojamas dėl pamokų ruošos: tai provokuoja nerimą ir nevisavertiškumo kompleksą. Domėkitės jo interesais, pomėgiais, mokymosi procesu, klauskite to, ką jis žino geriau už jus. Neklausinėkite vien tik apie pažymius. Tegu jam nesusidaro įspūdis, kad mokyklą lanko tik todėl, kad taip nori tėvai.

Parengė spec. pedagogės D. Kaktavičiūtė ir R. Stanienė.

Šaltinis: "The Journal of Neuroscience"

Vaiva Vaidilaitė

Pilnas straipsnis:

Kaip-motyvuoti-vaikus-

Dažnai tėvai yra įsitikinę, kad vaikas šį sutrikimą išaugs, todėl nieko daryti nereikia. Netiesa. Hiperaktyvumas gali „išaugti" net į depresiją, polinkį į savižudybę. Taigi nepamirškite šių dalykų:

- vaikas turi žinoti, kad kiekvienas poelgis turi padarinius, todėl už gerus darbus pagirkite, už blogus - drausminkite;

- hiperaktyviems vaikams mažai rūpi pagyrimai žodžiu, todėl geriausia skatinti išvykomis,

- smulkiomis dovanėlėmis, patartina juos kuo dažniau apkabinti, paglostyti;

- negerai, kai tėtis mažąjį nenuoramą bara, o mama gina - visų šeimos narių reikalavimai turi būti vienodi;

- stenkitės, kad vaikas energiją išlietų sportuodamas - tegu kuo mažiau laiko praleidžia žiūrėdamas televizorių ar žaisdamas kompiuteriu;

- išvykas planuokite iš anksto - jeigu ruošiatės į svečius, iš anksto aptarkite, kaip nenuorama turi ten elgtis.

- nepamirškite patys ir pasakykite vaikui, kad už tinkamą elgesį gali tikėtis mielos staigmenos;
nesmerkite ir nebarkite vaiko kitų žmonių akivaizdoje;

- pasitikėkite savo vaiku ir leiskite jam tai pajusti - jei gali savarankiškai atlikti kokią nors užduotį, nedrauskite;

- jeigu vaikui duodate užduotį, įsitikinkite, kad girdėjo, ką sakote - pašaukite vardu, palieskite už peties ir kartodami žiūrėkite į akis;

- jeigu atžalėlė jau eina į mokyklą, priminkite, kaip reikia elgtis vienam: nepulti į gatvę, nekalbėti su nepažįstamaisiais ir t. t.;

- jeigu vieną paliekate namie, užduotis surašykite - žodžiu pasakytus dalykus tokie vaikai dažniausiai pamiršta.

Labai svarbu, kad darželio auklėtoja ar mokytoja padėtų jums, todėl tarkitės su ja. Nepamirškite, kad jūsų vaikutis šiek tiek kitoks, tad jam reikia dar daugiau meilės.

Parengta pagal psichologės Dalios Simončikienės straipsnį.

Parengė spec. pedagogės Raimonda Stanienė ir Daiva Kaktavičiūtė.

• vaikai skaito per dieną vidutiniškai 31 min., o kompiuteriams, planšetėms, tele-vizoriams skiria ik 4 val.,

• 35 % vaikų visai neskaito,

• suaugusieji skaito per dieną vidutiniškai 17 min., o televizoriui skiria daugiau nei 4 val.,

• 52 % suaugusiųjų visai neskiria laiko skai-tymui.

Žmonės, kurie perskaito bent 1 knygą per  mėnesį, turi žymiai didesnę tikimybę tapti turtingais ir daug pasiekti gyvenime!

Kokia gi skaitymo nauda?

Skaitykime vaikams 20 minučių per dieną. Kiekvieną dieną!

Skaitantis vaikas:

• per metus skaitydamas išmoksta nuo 4000 iki 12 000 naujų žodžių,

• lengviau sekasi mokykloje, didesnė tikimybė baigti mokyklą,

• didesnė motyvacija mokytis,

• suvokiami neteisingo elgesio būdai ir atrandama kuo juos pakeisti,

• lavinamas emocinis intelektas: išmoksta pažinti pasaulį, savo ir kitų jausmus,

• padeda patirti nuotykius, įvairiausias emocijas,

• geresni mokymosi rezultatai ir skaitymo įgūdžiai,

• mokomasi spręsti problemas,

• lavinama vaizduotė, kūrybingumas.

Ką daryti? Kaip sudominti

• paskaičius knygą iki intriguo-jančios vietos galima sakyti, jog pratęsime kitą dieną,

• pateikti įdomių faktų apie autorių, knygos parašymo aplinkybes,

• įrengti jaukų skaitymo kampelį,

• knygas skaityti garsiai, rodyti gestus, bandyti mėgdžioti veikėjus, įgarsinti gyvūnus...,

• klausytis knygoje aprašytos muzikos,

• pasigaminti patiekalą iš kurios nors knygos,

• skirti užduotis, kurioms atlikti reikėtų informaci-nių technologijų žinių, pavyzdžiui, naudojant „PowerPoint“ parengti skaidres apie knygą,

• rinkti geriausią, juokingiausią, nuobodžiausią, populiariausią ir kt. knygas,

• rinkti moderniausią, kūrybiškiausią, niūriausią...

knygos viršelį,

• organizuoti pasakų dienas,

• vaikai labiausiai susidomės knyga, kurios negali pasiekti, turėti ar kuri yra „nerekomenduotina“.

Tėvų skaitymo įpročiai formuoja ir vaikų įpročius – jei neskaito tėvai, neskaito ir vaikai!