PATVIRTINTA

                                                                          Mažeikių Senamiesčio pagrindinės mokyklos

                                                                          direktoriaus 2016 m. spalio 3 d. įsakymu Nr.V1-67

Mokinių tėvų (globėjų, rūpintojų) informavimas apie mokinių mokymosi sėkmingumą pradinio bei pagrindinio ugdymo programoje

                   1. Mokinių pasiekimai fiksuojami elektroniniame dienyne.

                   2.  1-4 klasių mokinių pasiekimus fiksuoja elektroniniame dienyne pradinių klasių mokytojas.

                   3. 5-10 klasių mokinių pasiekimus fiksuoja dalykų mokytojai elektroniniame dienyne tą pačią dieną, kai mokinys įvertinamas.

                   4. Kartą per mėnesį ir pasibaigus trimestrui klasių auklėtojai, mokinių tėvams, neturintiems internetinės prieigos prie internetinio dienyno, parengia pažymių išklotines.

                   5. Mokytojai apie pasiekimų vertinimo kriterijus informuoja mokinius, jų tėvus (globėjus, rūpintojus).

                   6. Iškilus mokymosi sunkumams, tėvus (globėjus, rūpintojus) informuoja dalyko mokytojai, klasių auklėtojai, socialinis pedagogas ar administracijos atstovai.

                   7.Tėvams (globėjams, rūpintojams) informaciją apie jų vaikų mokymosi trikdžius, problemas pateikiama asmeniškai ir konfidencialiai.

                   8. Dalyko mokytojai, klasių auklėtojai tėvus (globėjus, rūpintojus) informuoja bendraudami individualiai (pokalbiai telefonu, mokykloje, laiškai, žinutės tėvams ir kt. formos).

                   9. Klasių auklėtojai veda teminius mokinių tėvų susirinkimus (tėvų dienas) ne rečiau kaip tris kartus per mokslo metus pagal su mokyklos administracija suderintą grafiką.

                   10. Klasių auklėtojai tėvams (globėjams, rūpintojams) pageidaujant į susirinkimus kviečia dalykų mokytojus, organizuoja bendrus susirinkimus „Mokiniai- mokytojai- tėvai“.

                   11. Mokykla organizuoja atvirų durų dienas tėvams, kurių metu jie gali individualiai pabendrauti su visų dalykų mokytojais.

                   12. Gerai besimokantiems, padariusiems pažangą moksle, pasiekusiems gerų rezultatų olimpiadose, konkursuose ir neformaliajame ugdyme mokiniams bei jų tėvams (globėjams, rūpintojams) organizuojamos padėkos popietės.

                   13. Sėkmingi mokymosi pasiekimai pažymimi padėkomis mokiniams bei jų tėvams (globėjams, rūpintojams) taikomos kitos mokykloje priimtos skatinimo sistemos priemonės.

                   14. Už elektroninių dienynų pildymą atsakingi mokytojai ir klasių auklėtojai

                   15. Ypatingos svarbos klausimai ( etikos, tikybos, antros užsienio kalbos pasirinkimas ir kt.) įtraukiami į tėvų susirinkimų protokolų darbotvarkę, apie sprendimus tėvai informuojami raštu pasirašytinai.

Kalbos neišsivystymas – tai yra visos kalbos sistemos nepakankamas susiformavimas, apimantis garsų tarimą, panašių garsų skyrimą, žodyną, kalbos gramatinę sandarą bei rišlų pasakojimą.

Logopedai pastebi, kad vis dažniau vaikų kalba vystosi pavėluotai. Laiku neištaisius kalbos sutrikimų, vėliau vaikai nesugeba rišliai reikšti minčių, nesupranta vienų ar kitų žodžių prasmės. Net vyresnio amžiaus moksleiviai, jau perkopę pradinių klasių slenkstį, nežino rečiau vartojamų žodžių, tokių kaip lovys, plūgas, botagas, kekė, kikilis ir pan. Suprantama, tuomet jiems sunku suvokti tekstą, ypač jei reikia įrašyti praleistas raides, atpasakoti turinį, atrasti ir vartoti vaizdingus žodžius. Užsienio kalbų mokytojai taip pat skundžiasi, kad mokiniai neįsimena naujų žodžių, matematikai guodžiasi, jog vaikai negeba išmokti daugybos lentelės ar suvokti tekstinių uždavinių, o geografai ir istorikai –  kad nerišliai pasakoja, atsakinėja į klausimus. Ką jau kalbėti apie tai, kaip sunku su tokiais vaikais dirbti lietuvių kalbos mokytojams!

Kodėl jis neskuba?

Jei trejų-ketverių metų mažylis vis dar kalba sava kalba, tėvai dažniausiai visa tai nurašo paveldėjimui ir pernelyg galvos nesuka – kažkada pradės. Iš tikrųjų, priežasčių be paveldėjimo gali būti ir daugiau. Kalbos neišsivystymo priežastys – įvairios.

Ligos.  Dažnai - ankstyvas organinis galvos smegenų pažeidimas, atsiradęs dėl intoksikacijos, asfiksijos, traumos,  netgi per greitas ar per lėtas gimdymas ir kt. Kalbos formavimuisi taip pat turi įtakos ir pirmaisiais vaiko gyvenimo metais persirgtos ligos bei jų komplikacijos. Pavyzdžiui, pirmąjį pusmetį nustatomas raumenų tonuso sutrikimas. Mažylis yra glebus, nenoriai sėdasi. Jeigu raumenų tonusas išlieka žemas, logopedas dažnai pastebi ir pasyvų liežuvį, nejudrias lūpas.

Televizorius ir kompiuteris. Dažnas pripažįsta, kad mažylis valandų valandas leidžia prie televizoriaus ar kompiuterio. Įdomios pažintinės laidos ar lavinamieji žaidimai neatstoja ir neatstos bendravimo su vaiku. Mokslininkai teigia, jog ikimokyklinukai, sėdėdami dvi ir daugiau valandų per dieną, patiria nuolatinę įtampą. Vėliau tokių vaikų kalba yra skurdesnė, šlubuoja elgesys. Jiems sunkiau ir sukaupti dėmesį, sudominti darbu.

Dvikalbystė. Emigrantų vaikai gali turėti ne tik socialinių, bet ir lingvistinių problemų. Kai nekalbantis ar tik pradedantis kalbėti vaikutis patenka į svetimą kalbinę aplinką, sutrinka jo natūralus gimtosios kalbos vystymasis. Tokiais atvejais, jei vaikučio kalba vėluoja, patariama kalbėti tik viena kalba, kad greičiau įsisavintų kalbos pradmenis.

Svarbu tinkamai atskirti kalbos neišsivystymą nuo sulėtėjusios kalbos raidos,  kai raida yra netolygi – iš pradžių vėluoja, o vėliau sparčiai artėja prie amžiaus normos.

Kalbos neišsivystymas yra kelių laipsnių:nežymus kalbos neišsivystymas. Jei labiau sutrikusi kalba, tuomet yra vidutinis kalbos neišsivystymas. Žymus kalbos neišsivystymas – kai vaikas praktiškai visai nekalba.

Atpažinkime nežymų kalbos neišsivystymą

Nežymus kalbos neišsivystymas dažniausiai nustatomas 5-7 metų vaikams, nors kartais ir vyresniems. Skirtingai nei esant vidutiniam kalbos neišsivystymui (kai vaikas kalba daug, bet jo kalba – nesuprantama), šiuo atveju vaiko kalba suprantama, tačiau nerišli, sakiniai – trumpi, o žodynas – dar labai skurdus.

Daiktų pavadinimai. Dalį daiktų, veiksmų, ypatybių jie vadina netiksliai, pavyzdžiui, alkūnę vadina ranka, pėdą – koja, sijoną – suknele, antakį – blakstienomis ir t.t. Nepavadina kiek retesnių veiksmų: irkluoja, čiuožia, slidinėja, rieda, šliaužia.

Rišlioji kalba. Kalbėdami šie vaikai ne visada tinkamai derina žodžius, pavyzdžiui, akmenys – akmenai, žmonės – žmogai, su valtimi – su valčia. Dažnai netaisyklingai taria sudėtingesnės konstrukcijos, daugiaskiemenius žodžius, tokius kaip kupranugaris, radiatorius, biblioteka ir pan.

Išsamiai ir rišliai pasakoti taip pat nesugeba. Gana sunkiai orientuojasi erdvėje, nenusako, kur yra daiktas (šalia medžio, už medžio, priešais medį ir pan.). Kartais sunku skirti ir laiko sąvokas (ryt, poryt, vakar, metų laikus ir kt.). 

Garsai. Garsus taria dažniausiai netiksliai (vienus keičia kitais arba jų netaria). Foneminė (garsų) klausa nepakankamai išlavėjusi. Mokyklinukų rašto darbuose pastebimos gausios raidžių sukeitimo ar praleidimo klaidos.

O nežymų kalbos neišsivystymą – gal išaugs?

Gana dažnai tėveliai, pastebėję netaisyklingą vaikučio kalbėjimą, laukia, kol tai praeis savaime. Deja, taip įvyksta ne visuomet. Todėl būtina vaikučiui padėti.

Žodyno plėtimas. Esant nežymiam kalbos neišsivystymui labai svarbu žodyno plėtimas. Tik tą daryti būtina ne  padrikai, mokant visų jūsų žinomų žodžių iš eilės, o kryptingai. Kiekvienąkart imkite atskiras temas. Pavyzdžiui, „Laukiniai žvėrys“. Iš anksto pasiruoškite krūvelę paveikslėlių arba nuotraukų, kuriose būtų pavaizduoti laukiniai žvėrys. Įvardijant lavės ir kalba, ir atmintis.

Rišliosios kalbos ugdymas. Susipažinęs su laukiniais žvėrimis vaikas jau pats turi rišliais penkiais-šešiais sakiniais juos apibūdinti, nurodyti panašumus ar skirtumus tarp jų ir t.t.

Skatinkite vaiką atsakinėti į klausimus ne vienu žodžiu, o pilnu sakiniu. Mokykite pasakoti trumpas pasakėles. Iš pradžių vaikui padėkite klausimais, o vėliau jis tegul bando atpasakoti neilgą pasakojimą pats. Neaiškius, jam nežinomus žodelius paaiškinkite, o kad geriau įsimintų, parodykite daiktus paveikslėlyje. 

Atminties lavinimas. Mokykite įsiminti eilėraštukus, dėliokite įvairias dėliones.

 Parengta pagal žurnalą „Mažylis“ 2014 m. Nr. 04
A. Garšvienė, R. Ivoškuvienė „Logopedija“, 1993

Pradėjęs lankyti mokyklą, vaikas patenka į naują socialinę aplinką, susiduria su įvairiomis užduotimis ir reikalavimais. Nemaža dalis pirmokų, padedant pedagogams ir tėvams, lengvai adaptuojasi mokykloje, noriai ir sėkmingai mokosi. Dalis vaikų susiduria su įvairiais mokymosi sunkumais. Vieni dažniausiai pasitaikančių pradinėse klasėse, yra skaitymo (disleksija) ir rašymo (disgrafija) sutrikimai.

Pagrindinės disleksijų ir disgrafijų atsiradimo priežastys yra galvos smegenų zonų, dalyvaujančių rašymo ir skaitymo procesuose, nepilnavertė veikla, erdvės suvokimo sutrikimai, bei vėluojantis kalbos vystymasis. Šių vaikų mokymosi pasiekimai yra kur kas žemesni, nei jų intelektiniai sugebėjimai. Paprastai, šiems mokiniams kiti mokymosi dalykai sekasi žymiai geriau, nei skaitymas ar rašymas. Tėvai ir mokytojai dažnai kaltina tokius mokinius tingėjimu, išsiblaškymu ar nenoru mokytis. Kaskart matydamas pilną klaidų sąsiuvinį, girdėdamas kritines pastabas, vaikas pradeda jausti nepasitikėjimą savo jėgomis ir praranda norą mokytis.

Kaip atpažinti vaikus turinčius rašymo ir skaitymo sutrikimų?

Dažnai mokiniai turintys rašymo ir skaitymo sutrikimų pradeda vėliau kalbėti, jiems būdingas skurdus žodynas, gramatinės klaidos, garsų tarimo ir diferencijavimo trūkumai. Tiesioginio ryšio tarp garsų tarimo trūkumų atsispindėjimo rašte nėra nustatyta, tačiau šnekamoji kalba ir rašymas yra glaudžiai susiję.

Vienas pagrindinių požymių yra stabilios, specifinės klaidos. Mokydamiesi skaityti vaikai sunkiai įsimena raides, sukeitinėja jas pagal garsų ar grafinį raidžių (b,d) panašumą, nemoka jungti raidžių į skiemenis. Dažnai nepakankamai suprantami perskaityti žodžiai, tekstai, ilgam išlieka lėtas skaitymo tempas.

Rašymo sutrikimams būdinga: panašaus skambesio garsų sukeitimai, (skardus-duslus priebalsis, ilgas-trumpas balsis), žodžių struktūros iškraipymai, panašių raidžių sukeitimai bei gramatinės klaidos. Rašydami mokiniai sunkiai pritaiko išmoktas taisykles. Tiksliai įvertinti ar vaikas turi rašymo ar skaitymo sutrikimų, gali ugdymo įstaigoje dirbantys specialistai.

Pagalba vaikams turintiems rašymo ir skaitymo sutrikimų. Pirmiausia reikėtų įveikti esamus garsų tarimo trūkumus, mokyti kalboje skirti panašiai skambančius garsus (s-š, k-t, g-d, p-b), plėsti žodyną, formuoti taisyklingą gramatinę sandarą. Svarbu pateikti trumpus, aiškius nurodymus. Kiekviena sėkmingai atlikta užduotis leidžia vaikui pajusti sėkmę bei formuoja teigiamą požiūrį į mokymąsi.

 Rašymo ir skaitymo sutrikimų turintiems mokiniams naudinga, kai:

-suaugusieji stengiasi prisitaikyti prie jų darbo tempo ir sugebėjimų,

-mokymasis netrunka per ilgai (dirbama su trumpomis pertraukėlėmis),

-pastebimi vaiko pasiekimai, ugdomas mokinio pasitikėjimas savo jėgomis bei teigiamas savęs vertinimas,

-įvairiais būdais skatinamas moksleivio susidomėjimas skaitymu ir rašymu.

Rašymo ir skaitymo sutrikimų korekcija – ilgas procesas, reikalaujantis daug darbo, kantrybės ir nuoširdaus noro padėti vaikui. Sėkmingai pašalinti mokymosi sunkumus padeda glaudus šeimos, specialistų ir pedagogų bendradarbiavimas.

Parengta pagal LPC publikacijas.

Logopedė metodininkė D.Račkauskienė

Kiekvieno žmogaus kalba priklauso nuo trijų pagrindinių kalbos smegenų centrų darbo: motorinio Broko (jis valdo viską, kas dalyvauja tariant garsus - balso stygas, gomurį, judina lupas, liežuvį), sensorinio Vernikės (padeda išgirsti ir suprasti kalbą) ir asociatyvinio (analizuoja išgirstą frazę ir mąsto, ką kalbėti toliau). Sklandi kalba – nenutrūkstantis procesas. Kad jis nesutriktų, visi trys smegenų centrai turi funkcionuoti darniai, sinchroniškai ir vienas kitam perduoti impulsus tuo pačiu metu. Kai pažeistas kalbos centrų sinchroniškumas, pažeidžiama ir pati kalba, dingsta jos sklandumas, atsiranda užsikirtimų, pasikartojimų – t. y., prasideda mikčiojimas. Išvesti Broko centrą iš rikiuotės nėra sudėtinga. Tą gali padaryti net įprastos emocijos. Ir ne vien tik neigiamos. Teigiamos emocijos Broko centrui daro tokį patį poveikį. Būtent todėl susijaudinus (tiek vaikui, tiek ir suaugusiajam) mikčiojimas paaštrėja. Tačiau tik apie 10 % žmonių mikčiojimas atsiranda dėl psichinės traumos. Šiandien vis dažniau kalbama apie tai, kad mikčiojimas atsiranda dėl paveldėto polinkio. Šis polinkis, priklausomai nuo gyvenimo aplinkybių, gali realizuotis arba ne. Ne visi vaikai, išsigandę šuns, pradeda mikčioti. Mikčioti pradės tik tie, kurių Broko centras bus jautresnis, kurių centrai jau „pasiruošę“ ir jiems tereikėjo nedidelio postūmio...Jei kalbos sutrikimas yra genetiškai užprogramuotas, jis apie save primena gana greitai, kai mažyliai pradeda kalbėti, sudarinėti sakinukus, maždaug nuo dviejų iki keturių metų.   Naujausiais duomenimis, dažniausiai šią problemą turi tie vaikai, kurių vedančioji ranka yra kairioji - net šešiasdešimt penkis procentus mikčiojančiųjų. Ir nors suaugusiems atrodytų, kad šie vaikai yra dešiniarankiai, nes ir valgo, ir rašo būtent šia ranka, tačiau atlikus tam tikrus testus paaiškėja, kad jie vis dėlto yra kairiarankiai, tik suaugusieji pasistengė, kad jie taptų dešiniarankiais.  Jiems šis kalbos sutrikimas paprastai išlenda nuo penkerių iki septynerių metų.

Kokie yra pirmieji mikčiojimo požymiai? Kada reikėtų sunerimti?

Pavyzdžiui, vaikutis sako „no-no-noriu“ arba „duo-duo-duok“. Tai yra kloninis mikčiojimas. Sunkesnė mikčiojimo forma – toninis mikčiojimas, kai žmogus kartoja ne skiemenis, o negali ištarti pirmo priebalsio arba balsio – tempia, pavyzdžiui, „mmmmama“, „kkkkatė“. Sklandaus kalbėjimo sutrikimas dažnai prasideda nuo lengvesnės formos, kuri vėliau gali pereiti į sunkesnę.

Mikčiojimas – kas tai?

Mikčiojimas – tai normalaus kalbos sklandumo ir ritmiškumo sutrikimas. Kartu tai sudėtinga psichologinė kalbėjimo ir bendravimo problema. Švelniai mikčiojantis vaikas garsus pakartoja daugiau nei 2 kartus, stebimi ir garsų pratęsimai, raumenų aplink burną įtampa. Gali keistis balso aukštumas, trūkčioti kvėpavimas. Sunkiau mikčiojantis vaikas kenčia nuo ilgesnių nei 1 sek garsų pratęsimų, užsikirtimai užima daugiau nei 10 proc. viso kalbėjimo apimties. Dažnai atsiranda lydimųjų judesių – trepsėjimas koja, veido, akių tikai. Tokie vaikai turi ir vidinės įtampos požymių – jie jaudinasi, rausta, prakaituoja, ima šnibždėti, dengtis burnytę rankomis ir pan.

Ar tai visam gyvenimui?

Vaikui pradėjus mikčioti, paprastai tėvai visų pirma kreipiasi į medikus. Tuomet neurologai skiria medikamentinį gydymą (labiausiai tinka homeopatiniai vaistai, kurie ramina Broko centro aktyvumą). Tačiau vien to nepakanka. Būtina ir logopedo pagalba. Beje, vaikai, kurių vedančioji ranka yra kairioji du kartus greičiau išsitaiso nei tie, kurių kalbos sutrikimą nulemia genai. Tačiau net ir tuomet, kai atrodo, kad visos bėdos jau praeityje, reikia būti budriems ir nepamiršti, jog kalbos sutrikimas esant stipresniems emociniams išgyvenimams gali atsinaujinti.

Pagrindinis logopedinių pratybų tikslas - sudaryti normalios, sklandźios kalbos įgūdžius. Mikčiojimui šalinti labai svarbus tinkamas bendras ir kalbinis režimas. Dienos režime būtina numatyti tinkamą laiką poilsiui, pagal galimybes mikčiojančių mokinių neapkrauti darbu pamokose ir užklasinėje veikloje. Kuo mažiau televizoriaus ir kompiuterio, tuo geriau. Kompiuteriniai žaidimai bene labiausiai stimuliuoja Broko centro aktyvumą.

Norint padėti vaikui pašalinti mikčiojimą, būtina, kad aplinkiniai su juo kalbėtų maloniai, lėtai, vaikui suprantamai, raiškiai, sklandžiai. Vaikas girdėdamas taip kalbant aplinkinius, pats ims mėgdžioti jų kalbą. Ir nebijos kalbėti.

Mikčiojimas sumažėja ir kalbant pašnibždomis. Jis pradingsta, kada žmogus kalba ritmiškai, todėl mikčiojantiems tinka dainuoti, deklamuoti. Kartais mikčiojimas sumažėja  kalbą palydint judesiu, pavyzdžiui, barbenant pirštais į stalą. Tai sumažina įtampą. Taip pat mikčiojimui gydyti taikomas ir tylėjimo režimas. Tada vaiko bendravimas keletą savaičių sumažinamas iki minimumo. Tėvai skatinami kuo mažiau versti vaiką kalbėti. Tai padeda išvengti logofobijos – baimės kalbėti.

Kaip bendrauti su mikčiojančiu vaiku?

Dažniausiai suaugusieji, kurie niekada nepatyrė mikčiojimo siaubo, nežino, kaip mažiesiems, turintiems šį sutrikimą, padėti. Dažnas bando įspėti, ką nori pasakyti vaikas, ir skubiai jį pertraukia, kad tik šis nesikankintų, bandydamas kalbėti. Tačiau tai yra blogiausia, ką galime daryti.  Kalbant neakcentuokite mikčiojimo, neliepkite pakartoti žodžių, kurių nepavyko taisyklingai ištarti.

Visų pirma reikia išklausyti vaiką, nenutraukti jo, nenutildyti. Taip pat svarbu nesukelti jam streso ir baimės kalbėti. Jeigu matote, kad vaikui labai sunku ištarti kokį nors žodį, pasakykite jam, kad nusiramintų, neskubėtų, įtrauktų oro ir ramiai pasakytų – nesvarbu, ar jis moka atlikti diafragminio kvėpavimo pratimus ar ne. Įkvėpus jam iš karto palengvės ir vaikas pasakys, ką norėjo. Nuo mažens reikėtų vaiką mokyti, kad kai mama kalba, vaikas tyli ir klauso, ir atvirkščiai – kai vaikas kalba, tėvai jį ramiai išklauso. Negalima akcentuoti mikčiojimo, prašyti pakartoti. Tiesiog reikia mokytis lėtai bendrauti ir kalbėti.
Kol vaikas lankosi pas logopedą, atlieka pratimus, mokytojai turėtų nekviesti jo atsakinėti prieš klasę. Tai labai didelis stresas. Juk galima atsakinėti raštu arba vienam per pertrauką. Jokiu būdu negalima rašyti mažesnio pažymio, jeigu vaikas sumikčiojo. Svarbu suprasti, kad kalbos sutrikimų turintis vaikas galvoja ne ką sakyti, o kaip nesumikčioti...     

Gausu žymių žmonių, kurie mikčiojo: Romos imperatorius Klaudijus, senovės graikų filosofas Aristotelis, politikas Vinstonas Čerčilis, aktoriai Rovanas Atkinsonas, Hju Grantas, Merlin Monro, Džulija Roberts, Briusas Vilisas. Taip pat dabartinis Monako princas Albertas, Anglijos karalienės Elžbietos tėvas, karalius Jurgis VI  ir kt.

Net ir nemikčiojantys žmonės negali kalbėti tobulai. Mikčiojimas yra besikeičiantis sutrikimas, kartais jis gali atsinaujinti ar vėl sustiprėti, todėl iškilus sunkumams visada galima kreiptis į savo logopedą.

Parengė

logopedė D.Račkauskienė