• Stenkitės kaip galima daugiau sužinoti apie hiperaktyvumą. Dalykinė informacija gali padėti rasti naujus vaiko ugdymo budus, įgyti didesnio pasitikėjimo savimi, išsivaduoti nuo nepagrįsto kaltės jausmo.
• Būkite nuoseklūs ir pastovūs drausmindami.
• Geriausia pagalba - nuoširdūs pagyrimai už pasiekimus.
• Visada stenkitės kalbėti lėtai, likti ramūs ir valdytis.
• Atskirkite jums nepatinkantį vaiko elgesį nuo jo asmenybės. Pavyzdžiui: „Aš tave myliu. Man tik nepatinka, kad visur nešioji purvą".
• Paskirkite vaikui atskirą kambarį ar bent kampelį. Jo kambaryje venkite ryškių spalvų, sudėtingų ornamentų. Išneškite nereikalingus daiktus. Visus vertingus daiktus padėkite toliau, kad kuo mažiau tektų drausti, neleisti.
• Jūsų vaikui reikia griežto režimo ir dienotvarkės. Paruoškite pasivaikščiojimų, valgymo, pratybų, žaidimų, kasdieninių pareigų ir miego dienotvarkę.
• Skirkite vaikui atlikti dalį kasdieninių darbų (nupirkti duonos, pašerti šunį ar pan.). Stenkitės, kad, nepaisant bandymų ko nors išvengti, viskas būtų atlikta.
• Skirdami naujas ar sunkesnes užduotis, ramiai, trumpai ir tiksliai paaiškinkite. Parodykite kelis kartus, kol vaikas prisimins.
• Jei vaikas ilgesnį laiką būna namuose vienas, reikėtų jam užrašyti, ką jis turi padaryti ir pakabinti raštelį gerai matomoje vietoje.
• Nereikalaukite, kad vaikas turėtų aukštus įvertinimus iš visų mokomųjų dalykų. Užtektų, kad jam sektųsi 2-3 pagrindiniai dalykai.
• Namų darbų užduoties atlikimą suskirstykite į trumpas laiko atkarpas su pertraukėlėmis poilsiui. Sugalvokite paskatinimų, kad vaikas mokytųsi užbaigti darbą.
• Pasistenkite, kad vaikas susikauptų, kai ruošia pamokas: išjunkite radiją, televizorių. Teisingai ir iki galo atlikusį užduotį visada pagirkite.
• Savo veiksmus derinkite su vaiko mokytoju.
• Apsaugokite vaiką nuo pervargimo. Neleiskite jam ilgai sėdėti prie televizoriaus.
• Stenkitės, kad vaikas išsimiegotų. Miego trūkumas pablogins savikontrolę. Jeigu vaikui paskirtas gydymas, jis privalo gerti vaistus tik jums matant.
• Negailėkite ir nebijokite savo vaiko, per daug nenuolaidžiaukite. Tiesiog atsiminkite, kad jis turi ypatingos struktūros nervų sistemą, kuri, beje, pasiduoda valdymui ir kontrolei.

Parengė mokyklos psichologė Laima Radavičienė.

• Jautrumą vertinkime kaip dovaną. Natūralu, kad supykstate, jeigu jūsų vaikas dažnai verkia, pernelyg drovisi ar vengia kitų žmonių. Užuot tai laikę asmenybės  silpnumu ar nutolimu nuo įprastinių normų, pasistenkite įžvelgti įgimtus talentus, būdingus jūsų vaikui. Juk jautrumas yra neatskiriama kiekvienos kūrybiškos asmenybės savybė. Dideliu jautrumu pasižymintys vaikai dažniau būna labai intuityvūs, kūrybiški, užjaučiantys, intelektualūs, tad jiems nuolat reikia priminti, kokios svarbios yra šios savybės ir kaip jos gali jiems padėti.
• Bendradarbiaukite su savo vaiku. Jautrūs vaikai elgiasi daug geriau, kai suaugusieji su jais bendradarbiauja, užuot auklėję pagal griežtas drausmės taisykles. Ne paslaptis, kad griežta drausmė gali išprovokuoti tą elgesį, kurio stengiamės išvengti (pvz; pykčio protrūkis, nepertraukiamas verkimas). Paklauskite vaiko apie jo mintis, jausmus, ką, jo manymu, būtų galima daryti kitą kartą, kad panaši situacija baigtųsi geriau. Kita vertus, jeigu jūsų vaikas yra itin jautrus, tai dar nereiškia, kad jam negalioja tam tikros ribos ir taisyklės. Aiškios ribos ir švelniai pateiktos taisyklės vaikui padeda orientuotis kasdieninėje veikloje. Tik parodydami, kad suprantate vaiko emocijas ir jausmus tam tikroje situacijoje ar primindami apie susitarimą, galėsite jo elgesį pakreipti norima linkme.
• Puoselėkite ir pripažinkite. Daugelis tėvų nori pakeisti ir pritaikyti savo itin jautrius vaikus prie visuomenės reikalavimų, kad jie taptų tokie, kaip ir dauguma vaikų. Vis dėlto nemaloni tiesa yra ta, kad niekas negali pakeisti kito žmogaus. Tereikia jautrumą priimti kaip dovaną ir tiesiog mylėti vaiką už tai, koks jis yra. Itin jautriam vaikui svarbu suprasti, kad jis yra besąlygiškai mylimas, nesvarbu, kaip jam sekasi reaguoti įvairiose situacijose ar kaip jis susidoroja su kasdieniniais iššūkiais.
• Švelniai stumtelėkite. Dauguma itin jautrių vaikų labai išsigąsta ir pasimeta, kai ateina metas savarankiškai priimti vienokį ar kitokį sprendimą. Baimės apakinti, jie dažnai atmeta puikias galimybes. Kartais geriausia, ką jūs galite padaryti dėl vaiko, tai švelniai paskatinti jį šiek tiek rizikuoti ar išbandyti ką nors nauja. Žinodamas, kad jis nebus prievarta stumiamas daryti to, ko nenori, jūsų vaikui suteiks daugiau ramybės ir teigiamo nusiteikimo ateities atžvilgiu. Be to, besąlygiškos jūsų meilės nepaisant visko, kas gali nutikti, pajautimas paskatins vaiko drąsą ir kils mažiau dvejonių naujose situacijose.
• Sukurkite ramybę. Ypač jautriam  vaikui yra labai svarbu turėti ramybės kampelį namuose, kur jis galėtų netrukdomas atsipalaiduoti, piešti, klausytis muzikos. Padėkite savo vaikui sukurti tokią ramybės oazę parinkdami tinkamą apšvietimą, ramias spalvas ir tylią aplinką. Jeigu  vaiko aplinkoje prireikia padaryti pakeitimų, atlikite tai žingsnis po žingsnio, nesukeldami savo vaikui, kuris nemėgsta staigių pokyčių, dar daugiau streso.

                                                             Parengė mokyklos psichologė Laima Radavičienė.

• Atrodo, būtų idealiausia, jei vaikas namų darbus atliktų savo kambaryje prie gerai apšviesto stalo. Kai kuriems vaikams patinka dirbti, pavyzdžiui ant grindų arba sėdint prie žurnalinio stalelio. Tegu. Jei kiekvienąkart versite vaiką „tvarkingai“ mokytis prie rašomojo stalo, šis tam tikra prasme taps kankinimo priemone.
• Pirmiausia įsitikinkite, ar jūsų pagalba ruošiant namų darbus tikrai yra reikalinga. Dažniausiai vaikui tik reikia žinoti, kad šalia yra kas nors, kas padės, jei tik prireiks.
• Daugeliui vaikų geriau sekasi ruošti pamokas, kai netoliese yra bent vienas iš tėvų. Todėl jie suskumba traukti iš krepšelio vadovėlius, kai mama ar tėtis grįžta iš darbo. Jei vaikui lengviau susikaupti vakare ir mokymasis netrunka iki vidurnakčio, nereikalaukite, kad pamokos būtų paruoštos iki jums sugrįžtant.
• Vaikas pats turi pamėginti išspręsti visas namų užduotis. Jeigu jis ko nesupranta, tėvai turėtų paaiškinti, o ne tuoj pat pateikti sprendimo būdus.
• Jei vaikas nesupranta užduoties, padėkite ir kartu išspręskite, bet tegul tai nebūna nuolat. Juk kad ir kaip ten būtų, tos užduotys yra skirtos vaikui.
• Nemanykite, kad tai, ką jūs vadinate trukdymu, iš tiesų blaško mokinio dėmesį. Dažnai vaikai geriau susikaupia klausydamiesi ramios muzikos.
• Kartais pamokų ruoša kelia nerimą ne tik vaikui, bet ir jo tėvams. Kad situacija netaptų nebekontroliuojama, giliai įkvėpkite ir nuslopinkite atsirandantį norą pamokslauti. Pasitelkite humoro jausmą – taip atsipalaiduosite patys ir padėsite nurimti vaikui. Prisiminkite savo pamokų ruošos vargus ir nebijokite papasakoti apie juos sūnui ar dukrai. Geriau vieni kitus suprasite ir lengviau rasite bendrą kalbą.

Parengė mokyklos psichologė Laima Radavičienė.

Plačiau apie tai paskaityti galite B. Černiūtės – Petraitienės straipsnyje „Kaip padėti vaikui geriau jaustis mokykloje? 2013m. lapkričio mėn. žurnale „Aš ir psichologija“.

    Į pirmąją klasę ateina vaikai su įvairia kalbine patirtimi. Vieni jau pažįsta raides ir bando skaityti, o kitiems būna sunku tarti net pavienius garsus. Paprastai tai ir kelia didžiausią tėvelių susirūpinimą. Nedideli kalbos sutrikimai vaiko mokymuisi žymios įtakos neturi. Labai svarbu išlavinta foneminė klausa, tai - taisyklingos rašybos pagrindas. Dėl girdimojo suvokimo trūkumų vaikai gali negebėti diferencijuoti iš klausos panašiai skambančių fonemų ir susieti su atitinkamomis raidėmis rašydami. Tik gebėdami tarti visus garsus, skirdami juos pagal artikuliacinius ir akustinius požymius, mokiniai parašys diktantą be klaidų.

  Dabartiniame informacinių technologijų amžiuje pastebimas siauras mokinių žodžių bagažas, negebėjimas kalbėti pilnais, taisyklingais sakiniais. Dažnai stebimės – kodėl vaikui nesiseka gimtosios kalbos rašinėliai? Kodėl pasakodamas matytą filmą vietoj žodžių mosikuoja rankomis ir beria: „tas – bum, ta – va taip, bžž – nuskrido...“ Šiandieniniam vaikui nepakanka išmokti susikalbėti, jis turi gebėti rišliai ir nuosekliai pasakoti.

  Vaiko kalbos vystymasis – sudėtingas procesas. Tėveliams reikėtų nepamiršti kuo daugiau bendrauti su vaiku, skaityti jam knygeles, aptarti jų iliustracijas, turinį. Tokiu būdu tobulėja vaiko kalbėjimo įgūdžiai, plečiasi žodynas, lavėja vaizduotė. Vaiko kalbą ugdyti galima kartu dirbant, žaidžiant, stebint. Pabandykite kartu pažaisti:

• „Tyrinėtojais“. Mokslinį tyrimą galima pradėti nuo obuolio. Jį reikės apžiūrėti, paliesti, pauostyti ir paragauti. Ir visus jutimus įvardyti. Tegu kiekvienas šeimos narys iš eilės sukuria po apibūdinimą (apvalus, didelis, raudonšonis, sunkus, kvepiantis, kietas, šaltokas, sultingas...). Galima įterpti ir palyginimus: „apvalus kaip saulė, kietas kaip akmuo...“
• „Mįslių kūrėjais“. Apibūdinkite daiktą, o vaikas tegu atspėja. Pvz.: „Oranžinė, pailga, sultinga, auganti darže. Kas?“ Lygiai taip pat ir vaikai gali sukurti savas mįsles.
• „Užsieniečiais“. Pasiūlykite vaikams pakeisti kasdienius žodžius kitais. Tarkim, pamatę pievoje karvę pagalvokite, kaip ją dar pavadinti ( gali būti margutė, pienelio davėja, mūkė ir t.t.) Arba vietoje „Jonas valgo obuolį“, naudokite „triauškia“ , „kramto“, „kramsnoja“ ir pan.
• „Sakyk priešingai“. Šis žaidimas labai lavina žodyną, mąstymą, vaikas mokosi būti įžvalgus (aukštai – žemai, toli – arti, platus – siauras, juokiasi – verkia...). Galima palyginti priešingas savybes: tvirtas akmuo – birus smėlis, gili jūra – sekli bala...

O jeigu vaiko kalbėjimui ir kalbos vystymuisi reikalinga papildoma specialisto pagalba, mokiniams ją teikia mokykloje dirbantis logopedas.

Parengė

D.Račkauskienė, logopedė metodininkė