Pirmą kartą į mokyklą

Atkreipkime dėmesį ne į amžių, o į gebėjimus. Kokių jų reiks į pirmą klasę ateinančiam vaikui?

Raides pažįsta daugelis

Kartais suprantame, kad pasirengimas mokyklai – tai mokėjimas skaityti ir rašyti. Retas kuris vaikas dar iki mokyklos nesusidomi raidėmis ir skaičiais. Dažniausiai klausinėja tėvų, domisi ir nejučiomis išmoksta juos. Vieni greičiau, kiti lėčiau pradeda jungti raideles į žodžius. Gerai, kad būsimas mokinukas pažįsta raides, bet, ko gero, svarbiau ne išmokyti skaityti, bet siekti, kad augtų savarankiškas ir mokėtų orientuotis erdvėje.

Atėjęs į mokyklą vaikutis turi išmokti labai daug naujų dalykų. Ir labai gerai, jei jis kaip įmanoma labiau parengtas mokytis. Supaprastintai galima pasakyti taip: vaikutis turi būti gana sveikas, fiziškai stiprus, turi sugebėti išsėdėti ramiai bent keturias valandas per dieną. Jau vien sėdėti ramiai yra išbandymas ir sunkus darbas, nes darželyje niekas nereikalauja, kad ramiai sėdėtų bei klausytųsi auklėtojos.

Kalba

Labai svarbu, kad pirmokėlio kalba būtų kuo geriau išsivysčiusi. Skaitymas ir rašymas yra jos tąsa, aukštesnis lygmuo, kodavimas žodžių simboliais. Tad ir vaikas turi būti gana subrendęs, kad sugebėtų kalbą užrašyti ir ją perskaityti. Vadinasi, pati kalba turi būti gerai išsivysčiusi. Mūsų vaikai tokių bėdų turi, jie netaisyklingai kalba, derina arba pats žodynas yra skurdus. Į Psichologijos pedagogikos tarnybą ateina pasikonsultuoti vaikai, kurie kalba neblogai, tačiau paprašyti atlikti užduotį nesupranta, kas jiems sakoma.

Tai lemia šiuolaikinis gyvenimas, nes vaikai su tėvais mažai bendrauja, visą informaciją gauna regimuoju būdu. Žiūri daug filmukų, sėdi prie kompiuterio, varto gausiai iliustruotas knygeles. Mes augome kitaip, klausydavomės pasakų per radiją, tėvų skaitomų pasakų, daugiau su jais kalbėdavomės. Kad būsimo mokyklinuko kalba būtų išlavėjusi, labai svarbu – mokyklinukas mažiau informacijos gauna akimis, labiau reikia klausytis. Mokytoja daug aiškina, žodžiu pasako užduotis. Pirmokas turi suprasti, ką jam sako, ir mokėti tai atlikti. O šiuolaikiniai vaikai dažniau vartoja buitinę kalbą, kurios mokykloje nepakanka.

Rankos judesiai

Mokykloje pirmokėliui sunkiausias darbas yra rašyti. Kad galėtų rašyti, turi būti išlavinta vadinamoji akies ir rankos koordinacija. Matydamas lentoje raidę vaikutis turi susirasti atitinkamą vietą sąsiuvinyje ir parašyti identišką raidę. Šiuolaikiniams vaikams tai padaryti nėra lengva, nes jie daug žaidžia, daug žiūri, bet ta veikla nėra susijusi su smulkiąja motorika. Anksčiau viena svarbiausių vaikų veiklų buvo piešimas. Dabar mažieji nemėgsta piešti ir neretai tai daro per prievartą. Pats piešimas nėra didelė vertybė, jeigu vaikas neturi ypatingo talento, tačiau piešdamas jis tobulina rankos judesius.

Savarankiškumas

Labai svarbu, kad į mokyklą išėjęs pirmokas būtų kaip įmanoma savarankiškesnis ir socialiai brandus. Vaikutis gali puikiai skaityti, bet jei nebus brandus emociškai, jam nebus lengva pritapti prie klasės ir būti grupės nariu. Neretai pasitaiko, kad pažintiniai vaiko gebėjimai vystosi gal net geriau ir greičiau negu, tarkim, mūsų kartos, bet emocinė ir socialinė branda atsilieka. Vaikai į mokyklą ateina nesavarankiški, mes, tėvai, juos aprengiame, užsegame sagas, apauname batukus... Jeigu pagalvotume, kad geriau kantriai palaukti ir nepulti visko daryti už vaiką, nes ateity dėl to neturės rūpesčių, ko gero, susiimtume ir skatintume jį būti savarankišką. Bet nepagalvojame, nes „spaudžia“ laikas, nes trūksta kantrybės ir pirmokai tikrai neretai būna be galo nesavarankiški. Moka skaityti, bet nemoka užsisegti striukės.

Vaikas, galintis savimi pasirūpinti, jausis saugiau. Tada ne tiek svarbios bus pasikeitusios gyvenimo aplinkybės. Bet tikrai blogai jausis, jeigu reikės mamos pagalbos apsirengti. Mokykloje juk reikia persirengti kūno kultūrai, choreografijos pamokoms, paskui greitai vėl susitvarkyti ir pasiruošti kitai pamokai. Kad tai pavyktų, vaikas turi turėti įgūdžių. Be to, pirmokas turi žinoti, kur tualetas, mokėti vienas ten nueiti, paprašyti pakėlęs ranką. Mokykloje daug taisyklių ir vaikas turi mokėti prie jų prisitaikyti.

Laikas ir erdvė

Pirmokėlis turi orientuotis laike. Suprasti sąvokas: „vakar“, „užvakar“, „šiandien“, „rytoj“, „rytas“, „diena“, „vakaras“, „naktis“. Tam, kad gana gerai galėtų suvokti save „čia“ ir „dabar“. Taip pat turi orientuotis sąsiuvinio erdvėje, žinoti, kur viršus, kur apačia, kairė, dešinė. Mokytoja pasako, kurioje sąsiuvinio vietoje rašyti, kurį paveikslėlį žiūrėti, ir vaikutis turėtų susigaudyti. Kažkada vieno pirmoko, kuriam nesisekė mokykloje, mama pasakojo, kad pavasariop sūnus grįžo iš mokyklos švytintis. Nes pagaliau jis suprato, kas tai yra „du pirštai nuo krašto“. Mokytoja šį terminą nuolatos vartojo, o berniukas negalėjo susikaupti ir pradėti rašyti, nes nežinojo, kas tie „du pirštai nuo krašto“. Lieka įsivaizduoti, kokią įtampą patyrė, kaip buvo sunku. Ši sąvoka jam buvo baisi, kol pagaliau atspėjo jos reikšmę.

Įtampa

Net jei paruošime savo vaikutį mokyklai kaip galėdami geriau, šuolis iš darželio į aukštesnę gyvenimo pakopą nėra lengvas ir įtampos gali būti. Vis dėlto savarankiškas, stiprus vaikas ras jėgų prisitaikyti. Tad svarbiau ne mokėti konkrečius dalykus, o gebėti prisiderinti prie daugumos, priimti naujus reikalavimus, nesutrikti naujomis aplinkybėmis. Svarbu, kad jam nekiltų bėdų dėl paprasčiausių dalykų (nežino, kur jo klasė, kad reikiami daiktai yra kuprinėje, šios nemoka atsisegti), nes tada atsiranda įtampa ir tampa sunku susikaupti.

 

Ką turi mokėti pirmokas?

Būtų gerai, kad pradėjęs lankyti mokyklą vaikas mokėtų:

• skirti, kur yra kairė, o kur dešinė;

• skirti sąvokas: „seniau“, „dabar“, „vakar“, „rytoj“;

• susidėti daiktus į kuprinę, susirasti joje reikiamus daiktus;

• drožti pieštuką;

• žinoti namų adresą, telefoną, turėti paprasčiausių žinių apie šeimą;

• užsirišti batų raištelius, užsisegti sagas, persirengti fizinio lavinimo pamokai.

 

Mokytojai tikisi, kad pirmokas:

• bus aktyvus;

• rodys iniciatyvą;

• mėgs bendrauti;

• bus kūrybiškas;

• mokės kontroliuoti jausmus;

• bus tvarkingas.

 

Parengė specialiosios pedagogės Raimonda Stanienė ir Daiva Kaktavičiūtė

Pagal: Vilniaus m. psichologijos pedagogikos tarnybos psichologės Jolanta Šabliauskienė straipsnį.


 

Mokinių, turinčių autizmo spektro sutrikimų, ugdymas

Autizmas – sudėtingas vystymosi raidos sutrikimas, būvis, o ne liga. Taikoma autizmo spektro sąvoka, kadangi šis sutrikimas gali pasireikšti įvairiomis formomis. Viename šio sutrikimo spektro gale gali būti neryškius autizmo požymius turintis normalaus intelekto vaikas, kitame – vaikas, turintis didelį autizmą ir labai didelių mokymosi sunkumų. Žinome, kad bendrąja prasme visiems tiems vaikams yra būdinga tipinė problema ir ji gali būti labai ryški, arba ne itin. Visi „atspalviai“ spektre tarp labai didelių sutrikimų ir visai nedidelių – taip pat autizmo spektro sutrikimai. Vaikams autistams būdingi visą gyvenimą trunkantys kokybiniai socialinio bendravimo, elgesio ir komunikacijos sutrikimai.

Būdingiausi autistiškų mokinių elgesio bruožai

Motorika Pasižymi keistais stereotipiniais judesiais, kuriuos nuolat kartoja arba gali sėdėti ištisas valandas vienoje vietoje ir žaislu daryti tą patį veiksmą. Atlieka save stimuliuojančius kūno, ypač rankų, judesius. Jiems būdingi rankų judesiai prieš šviesą, rankų trynimas, mostai, ausų ir plaukų tampymas, vaikščiojimas ant pirštų.

Komunikacija Gebantys kalbėti autistiški vaikai dažnai turi echolaliją ir negali dalyvauti socialiniuose pokalbiuose. Jie dažnai kalba apie tą patį ir nesupranta, kad tai klausytis kitam žmogui jau atsibodo. Autistai, kurie supranta kalbą, ją supranta kitaip – tiesmukai; nesupranta abstrakčių žodžių, gestų, mimikų, kuriuos mes dažnai naudojame kasdienėje kalboje. Jie nežino, kada pradėti ar baigti pokalbį, ypač kai kitam nuobodu; jiems sunkoka vartoti jungtukus, įvardžius; nežino, kokiu atstumu stovėti šalia pašnekovo, kaip moduliuoti balsą.

Bendravimas Trūksta bendravimo įgūdžių, užsidarę, nenori bendrauti, nesišypso, nenori būti liečiami, neina prie artimųjų, nepalaiko akių kontakto, negeba užjausti kitų, nesupranta veido išraiškos, kūno kalbos ir kt. Šiuo metu mokinius autistus būtinųjų žmogaus gyvenime įgūdžių stengiamasi mokyti ne tik klasėje, bet ir natūralioje aplinkoje, nes pagrindinis tikslas – paruošti juos savarankiškam gyvenimui. Norėdamas efektyviau mokyti autistus mokytojas privalo struktūruoti užsiėmimus. Struktūruotas mokymas – mokytojų pastangos sukurti tokias mokymo strategijas, kurios leistų vaikui saugiai jaustis. Kiekvienoje klasėje ir kiekvienam vaikui reikalingas skirtingas struktūros lygis, kuris vaikui savarankiškėjant mažėja. Struktūruotas mokymas padeda nustatyti ir palaikyti mokymosi tvarką, tuo pagerindamas patį mokymąsi.

Norėdami pasiekti kuo efektyvesnių mokymo rezultatų mokytojai turi stengtis, kad mokiniai suprastų, kur, kada ir ko iš jų norima, o tai pasiekti padeda trys pagrindiniai struktūravimo komponentai:

Fizinės aplinkos paruošimas gali padidinti mokinio gebėjimą dirbti savarankiškai bei laikytis taisyklių. Dauguma vaikų autistų turi organizacinių sunkumų (nežino, kur ta vieta, kur reikia nueiti ir kaip ją pasiekti); dažnai nesupranta nurodymų ir taisyklių. Visa tai suponuoja aplinkos struktūravimo būtinybę, kad vaikai galėtų greičiau susigaudyti ir stiprinti savarankiškumo įgūdžius. Struktūruojant aplinką būtina išskirti keturias vietas:

1) vieta, kur yra vaiko darbotvarkė;

2) darbo vieta, kur sėdi mokinys vienas;

3) valgymui skirta vieta;

4) vieta laisvalaikiui.

 

Vaiko veiklos vietos gali būti pažymėtos tam tikra spalva. Struktūruota aplinka suteikia vaikui vizualias gaires, nes autistiškų vaikų dėmesį labai blaško aplinkiniai daiktai. Specialios vietos, skirtos mokytis ir užduotims atlikti, aiškiai pažymėtos ribos, lengvai pasiekiamos medžiagos ir priemonės palengvina mokinių orientaciją, kur jie turėtų būti tam tikru metu ir iš kur paimti medžiagas darbui. Toks aplinkos pritaikymas suteikia vaikui saugumo ir pasitikėjimo.

Tvarkaraščių naudojimas. Jie padeda vaikams organizuoti savo dienos ar savaitės įvykius, tuo mažindami jų nerimą. Pastovūs ir aiškūs tvarkaraščiai palengvina darbą klasėje ir sutaupo daugiau laiko tikram mokymui vietoje nuolatinio perorganizavimo ir planavimo pamokų metu. Tvarkaraščiai taupo laiką, formuoja savarankiškumo įgūdžius, kurie bus itin naudingi jų gyvenime.

Mokymo metodai. Bihevioristinė terapija efektyvi gerinant autistiškų žmonių elgesį. Šiandien yra kelios skirtingos bihevioristinių metodų sistemos: operantų, kognityvinė ir socialinio mokymo. Operantų metodo pagrindas – tiesioginis mokymo teorijos principų taikymas. Šio metodo tikslas – skatinti ir programuoti teigiamą elgesį, tuo pačiu slopinant nepageidaujamą elgesį. Šis metodas efektyvus ugdant autistiškų vaikų komunikacijos ir socialinius įgūdžius, duodančius gerų rezultatų mažinant vaikų agresiją ir autoagresiją. Dirbant pagal kognityvinį metodą didelis dėmesys skiriamas išoriškai nepastebimam elgesiui: sergančiųjų mintims ir idėjoms. Šis metodas padeda sužinoti, kiek autistas gali suprasti aplinką ir jos reikalavimus, ir palengvinti jam tai padaryti. Socialinio mokymo metodas apima elgesį socialiniame kontekste, jo pritaikymą asmenybės poreikiams. Svarbu, kad tokie vaikai bent dalį dienos praleistų kartu su bendraamžiais be sutrikimų. Tai sudaro galimybes mokytis iš jų tinkamo elgesio pavyzdžių ir juos perimti. Taikant įvairius metodus svarbiausia atsižvelgti į tai, ar pasirinkti metodai veiksmingi ir neatneš žalos vaikui. Didžiausia visų taikomų metodų nauda ir svarba – padėti vaikui tapti kiek įmanoma savarankiškesniam, mažinti nerimą, įtampą, elgesio sutrikimus, suteikti kasdieniam gyvenimui džiaugsmo ir prasmės. Autizmo spektro sutrikimas su vaiku yra visada: 24 valandas per parą ir 7 dienas per savaitę. Darbas su tokiu žmogumi visada skirsis. Tai nėra neįmanomi iššūkiai, bet reikalingi kitokie sprendimai.

Kaip galime padėti (pagal V. East, L. Evans, 2008):

• suskirstykite klasės erdvę – skirtingoms užduotims numatykite atskiras vietas ir skirtingai pažymėkite;

• paskirkite vietą individualiam darbui – pripažinkite vaiko poreikį turėti asmeninės erdvės;

• turėkite vaizdinį tvarkaraštį ir užduočių sąrašus;

• vienu metu lavinkite tik vieną įgūdį;

• pasitikėkite savimi ir turėkite kantrybės – būkite ramūs ir lankstūs;

• visuomet kreipkitės į šiuos vaikus vardu – jie gali nesuprasti, kad sąvoka „visi“ apima ir juos;

• apdovanodami vaiką už tinkamą elgesį ir skatindami sąveiką su kitais leiskite jam užsiimti mėgstama veikla – net jei ji yra tapusi įkyriu įpročiu;

• mokykite suprasti kitų žmonių elgesį, emocijas, kūno kalbą;

• nelaukite akių kontakto ir niekuomet nepasukite į save vaiko veido norėdami, kad jis į jus pasižiūrėtų;

• žodinius nurodymus pateikite trumpai ir paprastai;

• mokydami socialinių įgūdžių ir bendravimo, remkitės pasakojimais, konkrečiais pavyzdžiais;

• mokykite suprasti sąmojį, žodžių žaismą ir metaforas;

• reikškite nepasitenkinimą netinkamu vaiko elgesiu, o ne pačiu vaiku;

• aiškiai apibrėžkite pageidaujamo elgesio ribas;

• iš anksto parenkite vaiką būsimiems pokyčiams;

• sukurkite darbo poromis sistemą;

• maksimaliai panaudokite kompiuterius;

• puoselėkite didelius lūkesčius;

• nuolat kalbėkite su tėvais.


 

Kaip jaučiasi toks žmogus?

Balandis – autizmo supratimo mėnuo. Autizmo spektro sutrikimų Lietuvoje nustatoma vis dažniau. Praėjusiais metais neįgalumas buvo nustatytas 240 vaikų. Anksčiau to nebuvo? Ne, tiesiog tai buvo priskiriama kitoms ligoms ar tiesiog žmogaus charakterio ypatybėms.  Gal ir pažįstame tokių „keistuolių“? Autizmo spektro sutrikimas – tai ne liga, tai kitoks aplinkos suvokimas, bendravimas, elgesys.

Kaip jaučiasi toks žmogus?

Taigi, susipažinkime, aš – Tomas. Man Aspergerio sindromas (AS). Atrodau kaip dauguma berniukų, tačiau galiu kalbėti ir elgtis kitaip, nei tikiesi. Galiu turėti tam tikrų gabumų: gerą atmintį, žinoti daugybę dalykų apie tai, kas man įdomu, man puikiai sekasi matematika ir lengva dirbti su kompiuteriu. Tačiau keblumų kelia tie dalykai, kurie kitiems nekelia jokių rūpesčių, t.y., man sunku suprasti ir bendrauti su kitais žmonėmis. Man sunku suprasti žmonių veido išraiškas. Dėl to dažnai nesuprantu, kaip jie jaučiasi. Kartais nusisuku vengdamas žiūrėti į akis. Tai nereiškia, kad nesiklausau, ką man sakai, ar kad esu nedraugiškas. Tiesiog žiūrėdamas į akis, kartais jaučiuosi nejaukiai ir nepatogiai. Man sunku atskirti, kada žmonės erzina draugiškai juokaudami, o kada erzina norėdami pasityčioti. Nors ašsuprantu man sakomus žodžius, dažnai neįstengiu atskirti balso intonacijos. Sutrikęs ar įsitempęs galiu pasakyti ką nors nemalonaus visai to nenorėdamas. Prašau, pasakyk man, kai taip nutinka.

Kai nemoki suprasti kitų žmonių, sunku sulaukti savo eilės žaidžiant ar laikytis bendrų susitarimų. Žaisti aš paprasti noriu tada, kai pats pasirenku žaidimą ir nustatau taisykles. Dėl AS pasaulis kartais atrodo itin triukšmingas ir erzina, tada man reikia ramiai pabūti vienam. Kai kurie iš mūsų negali pakęsti švelnaus prisilietimo, kiti sunkiai pakelia tam tikrus kvapus, skonius ar tam tikros sudėties maistą. Būdamas vietoje, kur daug žmonių ir triukšmo jaučiuosi išmuštas iš vėžių ir galiu pradėti panikuoti. Kai klasėje erzelis, man labai sunku susikaupti, todėl ne visada girdžiu, jei mane kas kalbina.

Rutina – įprastinė, pasikartojanti dienotvarkė – gali man padėti ramiau ir saugiau jaustis. Žmonės, kuriems AS, siurprizų nemėgsta. Susigyventi su permainomis lengviau, kai sužinau apie jas iš anksto. Dar lengviau, jei man ne tik pasakoma, bet ir užrašoma, kas bus.

Jaučiuosi laimingas ir atsipalaiduoju, kai užsiimu mėgstamais dalykais. Galiu be perstojo apie juos šnekėti. Suaugę AS turintys žmonės gali tapti savo mėgstamų sričių žinovais. Yra kompiuterijos ekspertų, turinčių AS, kurie, panašiai kaip aš, kompiuteriais domėjosi nuo pat vaikystės.

Manoma, jog tokie iškilūs mokslininkai ir menininkai, kaip Albertas Einšteinas ir L.S.Lowry, turėjo AS. Ką gali žinoti, galbūt ir aš kada nors tapsiu pasaulinio garso dinozaurų ekspertu arba sukursiu naują programavimo kalbą!

 

Didžiausia pagalba man būtų tavo supratingumas.

  • Prašau, pakviesk mane prisijungti, bet suprask, kad žmonių būryje aš galiu jausti įtampą.
  • Paaiškink man žaidimo taisykles iš lėto. Man gali reikėti priminti, kada kieno eilė žaidžiant.
  • Prašau, nepamiršk, kad žodžius dažniausiai suprantu tiesiogine reikšme, todėl galiu nesuprasti juokų, perkeltinės prasmės posakių ar kandžių pastabų.
  • Jei įmanoma, perspėk mane iš anksto apie mūsų bendrų planų pasikeitimus, kad galėčiau jiems pasirengti.
  • Mano klausa labia jautri, todėl prašau nepradėti netikėtai šūkauti ar kelti triukšmą.
  • Pasistenk suprasti, kad aš noriu draugauti, bet ne visada žinau, koks elgesys yra draugiškas.

 

Labai tikiuosi tavo geranoriškumo, paramos ir pakantumo. Pats stengsiuosi atsakyti tuo pačiu!

Parengė logopedė D.Račkauskienė

Pagal Jude Welton ”Pasikalbėkime apie Aspergerio sindromą?”


 

Leiskite vaikui pykti, liūdėti ir bijoti

Kai vaikui rieda ašaros kaip pupos, dažnai pasakome: neverk! Kai pyksta, sakome: „nepyk". Ar gerai elgiamės tramdydami vaiko jausmus?

 

   Svarbu ne tik protas, bet ir emocijos

Gebėjimas jausti, jausmus įvardinti ir išreikšti yra vadinamas emociniu intelektu arba raštingumu. Gyvenime yra svarbūs ne tik protiniai sugebėjimai, mokėjimas abstrakčiai mąstyti, analizuoti, bet ir jausti. Mokslininkai atliko daugybę studijų, kuriomis įrodė, kad vaikai, kurie iš prigimties pasižymi aukštu emociniu intelektu, skiriasi nuo bendraamžių. Jie lengviau bendrauja, greičiau užmezga pažintis. Kodėl? Nes jaučia ne tik savo pačių, bet ir kitų emocijas. Jeigu šios savybės nėra slopinamos, jie būna itin aukšto emocinio intelekto. Nors emocinis intelektas yra ir prigimtinis, jį taip pat galima ugdyti.

Jausmų mokosi namuose

Jausmus galima ugdyti ir lavinti nuo pat kūdikystės. Jeigu tėvai savo jausmus išreiškia, pavyzdžiui, ne tik parodo, kad pyksta, bet ir pasako: „aš pykstu", „liūdžiu", „džiaugiuosi", vaikas tai girdėdamas taip pat mokosi įvardinti jausmus. Tačiau mūsų vartotojiškoje visuomenėje dažniausiai jausmai ir emocijos yra nustumiami į antrą planą, o žmogus tampa tarsi įrankis, skirtas tik tam, kad ką nors nuveiktų (bejausmis).

Nepamirškime, kad emocijos padeda prisitaikyti prie aplinkos, reaguoti į viduje kylantį skausmą, tvarkytis su pykčiu. Jeigu, pavyzdžiui, suprantame, kad kažkas mums yra negerai, bet šiuo metu neturime sau laiko, nes reikia dar daug darbų nuveikti, ir dėl to vidinį skausmą nuslopiname, jis niekur nedingsta. Ateis laikas, kai jis smogs su kaupu kokia nors fizine liga.

Labai svarbu mokėti jausti, jausmus atpažinti, įvardinti bei išreikšti tarpusavio santykiuose. Bet jeigu žmogus nejaučia, kas su juo vyksta, žino, kad kažkas vyksta, bet neįsivaizduoja, kas, niekada nesugebės su kitu žmogumi užmegzti artimo ryšio. O juk kiekvienas turi įgimtą poreikį artimai bendrauti bent su vienu žmogumi.

Jausmų prigimtis

Jeigu žmogus nuolatos slopina jausmus, nejaučia nei pasitenkinimo, nei gyvenimo džiaugsmo. Gyvena kaip robotas. Emocijas mums suteikė pati gamta ir visos jos turi savo funkcijas.

Pyktis. Pagrindinė jo funkcija iki šiol yra gynybinė. Mes supykstame, kai kas nors peržengia mūsų pačių nustatytas ribas, kai yra pažeidžiamos mūsų vertybės. Kai žmonės sako, kad norėtų niekada nepykti, jie nesuvokia, kad pyktis savaime nėra blogas dalykas. Tai tėra įspėjimas, kad reikia ko nors imtis, ką nors daryti. Negi perspėjimas yra blogai? Ne, tiesiog į pyktį reikia išmokti reaguoti kaip į raudoną lemputę ir jau vadovaujantis ne emocijomis, o protu, ieškoti priežasties, kodėl supykome ir priimti atitinkamus sprendimus, kaip elgtis toliau.

Baimė. Pagrindinė jos funkcija yra apsaugoti. Jeigu kyla kokia nors reali arba įsivaizduojama grėsmė, mes išsigąstame, neretai taip save apsaugome nuo nelaimės. Tarkim, jeigu stovime prie aukšto skardžio, nenukrentame žemyn, nes bijome per arti prieiti. (Dažniausiai labai arti prieina paaugliai, bet jiems būdinga save išbandyti ir nugalėti baimę, bet suaugęs žmogus arba mažas vaikas per arti neprieis).

Liūdesys. Liūdime ko nors netekę, su kuo nors išsiskyrę ir t.t. Liūdesys priverčia pasitraukti į save, pabūti vienu du su savo mintimis. Taip tarsi išsilaižome savo žaizdas. Todėl ir sakome, apie pavyzdžiui, artimo netekusį žmogų, kad reikia jam duoti laiko išliūdėti.

Džiaugsmas. Labai atvira emocija, skirta tam, kad savo susijaudinimu, pakylėjimu pasidalintume su kitais. Ko gero, labai nedaug kas pats vienas iš džiaugsmo šokinėja ir ploja delnais. Džiaugsmo funkcija yra apjungti, suvienyti, dalintis laime su kitais.

Kiekviena emocija turi savo funkciją ir bandymas tai neigti ar slopinti nieko gera nesuteiks. Atsisakę emocijų, atsisakome dalies savęs. Negalime nupjauti jų tarsi nudžiūvusios medžio šakos ir numesti į šalį. Slopinamos emocijos pamažu „ardo" ir alina organizmą. Tad mokykime savo vaikus atpažinti emocijas ir su jomis susigyventi.

Parengė mokyklos psichologė Laima Radavičienė

Parengta pagal psichoterapeutės RūtosBačiulytės medžiagą.


 

Kaip motyvuoti vaikus mokytis: praktiški patarimai tėvams

Kaip prie savo vaiko mokymosi motyvacijos skatinimo galėtų prisidėti tėvai? Pirmiausiai reikėtų suprasti, kas gi skatina vaiką gerai mokytis.

 

Kas skatina norą mokytis?

1. Mokymosi prasmės suvokimas: kam to reikia?

2. Tikslo išsikėlimas. Planavimas, kaip žingsnis po žingsnio jis bus pasiektas.

3. Gebėjimas susikoncentruoti į tikslą ir kontroliuoti veiksmų eigą.

4. Pasitikėjimas savo jėgomis. Supratimas, kad rezultatai priklauso tik nuo manęs.

5. Atkaklumas. Pasiryžimas pabaigti tai, ką pradėjai.

Kaip sudominti?

Visi vaikai yra smalsūs ir bet kuris iš jų turi įgimtą poreikį bandyti, žinoti, išmokti, tobulėti. Šis poreikis dažnai slopinamas neleidžiant vaikui klysti, iš karto reikalaujant tik geriausių rezultatų. Situaciją komplikuoja šiuolaikinė kultūra, pagal kurią malonumai ir sėkmė turi būti pasiekiami lengvai ir greitai. Taigi mūsų kultūroje tėvai diegia vaikams prieštaringą nuostatą: jie skuba tenkinti bet kokius jų norus ir tuo pat metu reikalauja gerai mokytis; tačiau mokymasis - tai kantrus, nuoseklus tikslo siekimas. Mokymosi motyvacija ypač susijusi su tuo, ar mokinys jaučia atsakomybę pats už save. Tėvai nepajėgūs priversti jo iš tikrųjų kuo nors domėtis, jie tik gali atkreipti dėmesį į individualius vaiko gebėjimus bei padėti juos visokeriopai ugdytis.

ŽINAU! Mokymasis pradinėse klasėse neįmanomas be teigiamų emocijų. Vaikui būtina kartkartėmis patirti pergalės jausmą: moksle, kūryboje ar sporte.  Jausmas "Aš galiu" padės įveikti kliūtis. Ypač tose, srityse, kuriomis vaikas užsidegęs, tėvai turėtų reguliariai iškelti jo laimėjimus.

 

MOTYVACIJA PRADINĖSE KLASĖSE

Į pirmąją klasę vaikai eina tikėdamiesi naujų malonių atradimų bei nuotykių, tačiau dauguma, susidūrę su rutina, greitai nusivilia ir ima nuobodžiauti.

Ką šiuo laikotarpiu gali padaryti tėvai?

 

1. Sukurti saugią erdvę

Nusivylimas dažniausiai ištinka dėl neišsipildžiusių lūkesčių. Tėvai per mažai pasakoja vaikui apie tai, kokia tvarka viešpatauja mokykloje. Vaikų psichologai pataria dažniau pažaisti su vaikais mokyklą: pabūti "mokytoju", "mokiniu", kad lūkesčiai taptų realistiški. Kita vertus, mažiesiems reikia žinoti, kad tėvai visada netoliese ir prireikus parems, atskubės į pagalbą.

 

2. Leisti džiaugtis pažinimu

Pradinukui reikia tėvų paramos, tačiau jis neturi jaustis nuo jos priklausomas. Be abejo, yra situacijų, su kuriomis jis pats negali susitvarkyti. Pavyzdžiui, labai nuobodu rašyti raides, kai jau moki skaityti. Rutina gesina motyvaciją mokytis. Nuolat aiškinti vaikui, jog tai tik pradžia, kad vėliau užduotys taps įdomesnės, nepakanka. Tėvams reiktų patiems paįvairinti pažinimo procesą: dažniau su vaiku pažiūrėti į dangų ir papasakoti jam apie kitas planetas, pasivaikščioti po mišką ir pasiklausyti paukščių balsų, nuvežti į artimiausias istorines vietas, kur atžala galėtų išgirsti įdomią istoriją... Nauji ryškūs įspūdžiai, sukeliantys norą stebėti, tyrinėti pasaulį, eksperimentuoti,- štai kas skatina norą mokytis. Spaudimas, barimas ir prievarta - atvirkščiai: nuo jo tik atgraso.

3. Pastebėti laimėjimus

Kiekvienas iš mūsų nori būti sėkmingas. Nesėkmės, jei jos byra viena po kitos, sukelia bejėgiškumo jausmą, o tai žlugdo pasitikėjimą savimi. Nerodykite vaikui pirštu į kiekvieną jo klaidą, juo labiau nelyginkite jo su kitais vaikais. Lyginkite tik su juo pačiu, koks jis buvo praeityje: akcentuokite, kokią pažangą jis padarė. Jeigu anksčiau jo diktante buvo 15 klaidų, o dabar - 10, tikrai yra už ką pagirti. Pastebėkite net pačius mažiausius pasiekimus. Mokymasis pradinėse klasėse neįmanomas be teigiamų emocijų. Vaikui būtina kartkartėmis patirti pergalės jausmą: moksle, kūryboje ar sporte. Jausmas "Aš galiu" padės įveikti kliūtis. Ypač tose, srityse, kuriomis vaikas užsidegęs, tėvai turėtų reguliariai iškelti jo laimėjimus.

 

MOTYVACIJA VYRESNĖSE KLASĖSE

 

Paauglystei būdingi procesai keičia vaiko savivoką bei santykius su aplinkiniais. Visa tai atsiliepia ir mokymuisi.

Ką šiuo laikotarpiu gali padaryti tėvai?

1. Išmokyti mokytis

Perėjimas į 5 klasę reiškia, kad mokytojų bus daugiau, ir kiekvienas jų turės savo charakterį, bendravimo stilių, savus mokymosi reikalavimus, kuriuos vaikui teks perprasti. Daugelis mokinių šiame pereinamajame etape sutrinka, todėl tėvų pagalba būtina. Kartu su atžala galite sudaryti detalų dienos planą, įrašyti priminimus į telefoną ir pan. Tačiau neperimkite iš vaiko atsakomybės už pamokų ruošą.

Bus naudinga, jeigu atžala įpras pamokas ruošti tuo pačiu metu, prieš televizoriaus žiūrėjimą arba žaidimą kompiuteriu. Psichologai pataria atidžiai stebėti vaiko mokymosi procesą, tačiau nereikalauti vien aukštų rezultatų. Svarbiau, kad jis suprastų, jog žinios keičia jo gyvenimą ir jį patį.

2. Gerbti privačią erdvę

Paauglystės laikotarpiu vaikui kaip niekad reikia tvirtų, teisingų ir autoritetingų tėvų. Iš jų jis laukia pritarimo, savo pastangų įvertinimo, realių užduočių ir pagarbos privačiai erdvei. Šiuo metu sumažinkite tiesioginę kontrolę, venkite tiesmukiškų nurodymų, griežto tono, bet padidinkite dėmesį tam, kuo gyvena jūsų vaikas. 7-8 klasėje besimokantis paauglys neturėtų būti kontroliuojamas dėl pamokų ruošos: tai provokuoja nerimą ir nevisavertiškumo kompleksą. Domėkitės jo interesais, pomėgiais, mokymosi procesu, klauskite to, ką jis žino geriau už jus. Neklausinėkite vien tik apie pažymius. Tegu jam nesusidaro įspūdis, kad mokyklą lanko tik todėl, kad taip nori tėvai.

 

Parengė spec. pedagogės D. Kaktavičiūtė ir R. Stanienė.

Šaltinis: "The Journal of Neuroscience"

Vaiva Vaidilaitė

Pilnas straipsnis:

Kaip-motyvuoti-vaikus-


 

Mūsų mokyklos video kanalas